Birželio 15-ąją mirė vyras, kuriam prieš aštuoniasdešimt metų pačiam pirmajam istorijoje buvo nustatytas autizmo spektro sutrikimas.
Autizmo diagnozę turintys žmonės iki šiol susiduria su diskriminacija. Itin griežti apribojimai pastebimi keliaujant – jie nėra įleidžiami į Naująją Zelandiją, o Kanadoje ir JAV autizmo spektro sutrikimą turintiems asmenims gali nebūti suteikiama pilietybė baiminantis, kad jie sukels papildomų sunkumų medicininei sistemai.
Berniukui netiko senosios diagnozės
Pirmasis autizmo atvejis buvo diagnozuotas 1943 m. JAV dešimties metų berniukui Donaldui Gray Triplettui. Jis gimė 1933 m. Misisipės valstijoje, šeima buvo gerai žinoma ir gerbiama savo mažoje bendruomenėje. „Applied Behavior Analysis Programs Guide“ rašo, kad prieš diagnozuojant autizmą, Donaldas buvo apgyvendintas globos įstaigoje. Tuo metu buvo įprasta vaikus, kuriems diagnozuotas koks nors psichikos sutrikimas, apgyvendinti įstaigoje atskirai nuo šeimos.
Donaldas buvo įkurdintas sanatorijoje, Misisipės valstijoje, kuri buvo maždaug už 50 mylių nuo jo namų Foreste. Tėvams buvo leista sūnų lankyti kas mėnesį. Berniukas buvo išvežtas į šią įstaigą būdamas trejų metų ir ten išbuvo metus. Šeimai kėlė nerimą tai, kad vaikas ten jautėsi vis labiau izoliuotas. Po metų, praleistų įstaigoje, tėvai, priešingai nei siūlė gydytojai, parsivežė jį namo.
1938 m. Donaldo tėvai nuvežė jį pas gydytoją Leo Kannerį į Baltimorę. L. Kanneris iš pradžių buvo sutrikęs, nes nežinojo, kokią diagnozę priskirti Donaldui, nes niekas neatrodė tinkama. Tačiau po dar kelių berniuko apsilankymų ir L. Kanneriui pamačius daugiau vaikų, kurių elgesys buvo panašus į Donaldo, jis paskelbė novatorišką straipsnį, kuriame nustatė naujos diagnozės terminus.
Daktarus nustebino neįtikėtinais gebėjimais
Moksliniame darbe „Autistic Disturbances of Affective Contact“, kuriame autizmas pirmą kartą buvo įvardytas kaip atpažįstama diagnozė, Donaldas buvo įvardytas kaip „atvejis Nr. 1“. Ištyręs dar dešimt vaikų L. Kanneris priėjo išvadą, kad šis sutrikimas anksčiau nebuvo įtrauktas į medicinos vadovėlius. Medikas pavadino jį „kūdikių autizmu“, kuris vėliau buvo sutrumpintas iki tiesiog autizmo.
Besilaikantis atstumo nuo kitų, nesidomintis pokalbiais ir nerangiai judantis Donaldas turėjo keletą pažangių gebėjimų, tokių kaip nepriekaištingą gebėjimą įvardyti natas, kai jos skambėjo pianinu, ir genialų gebėjimą mintyse dauginti skaičius. Tyrimo metu psichologas ir hipnotizuotojas Franzas Polgaras paklausė, kiek yra „87 kart 23“, o Donaldas, užmerkęs akis ir nė kiek nesuabejojęs, teisingai atsakė „2 001“.
„Mano mama, – prisimena Donaldo brolis Oliveris, – visai nesidomėjo šia situacija“. Viena vertus, po sunkios gyvenimo pradžios Donaldui pagaliau viskas klostėsi gerai. Mama nutarė, kad jos sūnui yra svarbiausia baigti mokyklą, įstoti į koledžą, o ne gainiotis diagnozių.
Donaldas Triplettas iki mirties gyveno nuosavame name, kuriame užaugo, saugioje bendruomenėje, kur visi jį pažįsta. Jis turėjo draugų, su kuriais nuolat susitikdavo, „Cadillac“ markės automobilį, kasdien žaidė golfą. Kitas jo pomėgis buvo kelionės, joms jis skyrė itin daug laiko. Donaldas vienas yra apkeliavęs visas Jungtines Valstijas ir kelias dešimtis šalių užsienyje.
Vis dar keliamos teorijos apie autizmo prigimtį
Šiandien gydytojai, tėvai ir politikai nuolat kalba apie autizmo „epidemiją“. Autizmo sutrikimų, kurie būna įvairių formų ir labai įvairaus sunkumo laipsnio, taigi ir spektro, skaičius nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios smarkiai išaugo, ir dabar manoma, kad kokia nors autizmo sutrikimo forma pasižymi vienas iš 110 amerikiečių vaikų.
Anksčiau psichiatrai tikėjo, jog autizmą sukelia blogos motinos, kurių emocinis nesirūpinimas verčia jaunuolius pasitraukti į saugų, bet uždarą pasaulį. Ilgainiui buvo pripažinta, kad sutrikimas turi biologinį pagrindą. Tačiau lieka vis dar daug neatsakytų klausimų.
