Užuot ignoravusi vaikų patiriamą skurdą, smurtą, žalą ir kitas problemas, Lietuva turėtų jas spręsti kompleksiškai, atsigręždama į sisteminį vertinimą, kuris parodo, jog smurto prieš vaiką rizika dažniausiai susijusi su skurdu šeimoje, būtiniausių išteklių trūkumu, stresu, atskirtimi, bloga tėvų sveikata, būtinų paslaugų neprieinamumu ir t. t. Sisteminiam įvertinimui būtinos aukštos kompetencijos, nepriklausomų ekspertų komandos, institucijų bendradarbiavimas ir kiti ištekliai, tačiau Lietuvoje tam kol kas nėra net rimtų užuomazgų.

Lietuvoje per paskutinius du dešimtmečius vaikų skaičius sumažėjo beveik perpus, tačiau valstybėje  jais nėra tinkamai rūpinamasi – taip, kaip tai numato seniai ratifikuota JT Vaiko teisių konvencija. Vaikų, patiriančių skurdą, žalą, skriaudas, smurtą, žalojimus, dingimą ir mirtį, skaičiai nemažėja. Vaikų klausimų ignoravimas – tiesiog stulbinantis: net ir renkantis idėją Lietuvai, tarp svarbiausių nepateko nei viena vaikų gerovės ir saugumo idėja. Tai atspindi šiuolaikinės Lietuvos politikos raidos tendencijas – neturėti raidos tikslų, o priemones neaiškiems tikslams paversti tikslais.

Šitokį politikos problemiškumą iliustruoja vaikų apsaugos politika ir jos įgyvendinimo praktika. Lietuvoje per paskutinius dešimtmečius buvo daug nužudytų, pagrobtų, kankinamų vaikų ir nei vieno jų mirtis ir kančia nebuvo laikoma verta išsamios sisteminės analizės. Net rezonansinių bylų atveju – tokios analizės nebuvo. Čia ir kyla klausimas: kaip gali būti kuriama ir tobulinama sistema be sisteminės analizės?

Tradiciniai vaikų apsaugos būdai – neefektyvūs

Tradiciškai galvojama, kad įvertinimas atliekamas siekiant surasti kaltus dėl vaikų saugumo: ar tai tėvai, socialiniai darbuotojai ar kiti specialistai. Tačiau niekas neanalizuoja sisteminių klaidų, kaip tai daroma aviacijoje ar medicinoje. Paprastai visose srityse apie 70 proc. klaidų padaro profesionalai, todėl stengiamasi tobulinti instrumentus, kuriais naudodamiesi jie klystų rečiau.

Vaikų apsaugoje pradedamas skirti dėmesys instrumentų (metodikų, klausimynų) rengimui, kurie padėtų vaikų apsaugos specialistams ir socialiniams darbuotojams, nors jų rengimas, sisteminis susietumas ir patikimumas yra dar labai problemiškas. Dėl įvairių priežasčių, instrumentai labai dažnai neduoda tikėtino rezultato. Kiek man žinoma, Lietuvoje nebuvo atliktas nei vienas vertinimas, kiek patikimi yra ir kaip su esama sistema sąveikauja vaikų apsaugai naudojami instrumentai.

Kadangi žmonės turi įvertinti labai sudėtingas situacijas, naudojant net ir gana patikimus instrumentus, daroma daug klaidų. Kas analizuoja, kodėl jų tiek daug? Įvykus labai skaudiems atvejams, politikai reikalauja paaiškinimų, kas juos lėmė. Kai kuriose veiklos srityse (policija, medicina) atsakymus bandoma rasti remiantis itin detaliais procedūrų aprašymais. Tačiau pasaulio patirtis rodo, kad jų analizė taip pat dažnai neduoda atsakymo – neretai surandamas žmogus, kuris padarė klaidą, jam pritaikomos nuobaudos, ir tuo viskas pasibaigia. Kitais atvejais atsiranda praktinių kliūčių, kurios neleidžia tyrinėti giliau (laikas, kaina, bendradarbiavimas ir t. t.). Kaltojo suradimas suteikia pasitenkinimą visuomenei ir politikams, dažniausiai manant, kad tėvai ir profesionalai turi prisiimti visą atsakomybę už vaikų kančias ir mirtį.

 Lietuvoje kol kas nėra aiškiai reglamentuotos procedūros, kada, kaip ir kas turėtų atlikti vaiko poreikių ir galimų rizikų vertinimą dar prieš jam nukenčiant, kokie yra kiekvieno specialisto ir visų viešųjų paslaugų organizacijų privalomi veiksmai, kokie ištekliai tokioms veikloms skiriami, kokių kompetencijų reikia ir kaip jos turi būti įgyjamos, vertinamos. Aiškiai reglamentuotos procedūros kažkiek padėtų atlikti vaiko apsaugos patikrų analizę, nors ir tada liktų neaišku, kas ir kaip turėtų atlikti tų klaidų analizę. Vykdant dideles struktūrines permainas, tokias kaip globos sistemos pertvarka, nėra planuojama skirti lėšų pertvarkos priemonių, procesų, pasekmių ir rezultatų vertinimui, kurį būtų galima atlikti pasitelkiant universitetų mokslines bendruomenes. Pats vertinimas labai dažnai suprantamas kaip baudžiantis ir kontroliuojantis, o ne pamokantis, supratimą plečiantis procesas.

Kaltinimas – esminė kultūros dalis vaikų apsaugoje

Užtikrinant vaikų gerovę bandoma naudoti tris tradicinius tarpusavyje persidengiančius būdus. Pirma, siekiama nubausti kaltuosius, skatinant kitus būti kruopštesniais. Antra, iki minimumo sumažinamas dėmesys žmogui, tuo pačiu maksimaliai formalizuojant operacijas. Ir trečia, stiprinama praktikos priežiūra ir kontrolė bei jų atitikimas instrukcijoms. Taip kaltinimas tampa esmine kultūros dalimi vaiko gerovės užtikrinimo srityje. Jeigu pastebėtume viešus mūsų Vyriausybės narių pasisakymus, matytume būtent tokius teiginius.

Šalia to bandoma maksimaliai įdiegti įvairius instrumentus, kurie atitolina darbuotojus nuo bendravimo su žmonėmis – pavyzdžiui, įrankius, skirtus elektroniniam rizikų įvertinimui. Socialiniams darbuotojams liepiama pildyti vis daugiau dokumentų, kuriamos patikrinimo, priežiūros komisijos, vis mažiau pasitikint profesionalų kompetencijomis. Tokios veiklos pavyzdžiu gali būti kompleksinių paslaugų teikimo modelis Kaune. Taip plečiamas biurokratinis aparatas, ilginamas sprendimų priėmimo procesas ir atitolinama reikiama pagalba. Kaip teigia socialinės politikos profesorė Eileen Munro, JAV trisdešimties metų patirtis rodo, kad tik tradicine analize paremtas vaiko gerovės ir apsaugos didinimas nesumažino vaikų kančių ir mirčių, nes tokia sistema sukuria nuolatinį gerų, kompetentingų darbuotojų trūkumą, žemų kompetencijų dominavimą, aplaidumą, baimę.

Socialinės rizikos šeimų išskyrimas – struktūrinio smurto pavyzdys

Sisteminiame tyrime bet kuri žmogaus klaida yra suprantama kaip tyrimo pradžios taškas, o ne pabaiga. Sistemiškai analizuojant paaiškėja, kad vaiko mirties ar smurto prieš vaiką rizika dažniausiai yra susijusi su skurdu šeimoje ir nuolatiniu būtiniausių visų išteklių trūkumu, ilgalaikiu stresu, atskirtimi, bloga tėvų ir kitų šeimos narių fizine bei psichine sveikata, būtinų paslaugų šeimai ir vaikams neprieinamumu arba bloga jų kokybe. Taip pat atsiskleidžia profesionalų blogos fizinės ir psichosocialinės darbo sąlygos, nepakankama kompetencija, reikalingų išteklių trūkumas, bloga organizacinė kultūra ir etinis klimatas.

Išsamiai pažinus visą kontekstą, žmogiškosios klaidos gali būti prognozuojamos ir jų rizika mažinama ar išvengiama. Norvegų sociologo Johano Galtungo teigimu, tyrimai rodo, kad struktūrinis smurtas yra „išvengiamas kenkimas žmogiškiesiems poreikiams“, kuris pasireiškia didesniu mirčių ir negalios atvejų dažnumu tose grupėse, kurios užima žemiausias visuomenės struktūras. Tai institucionalizuotas adultizmas, eidžizmas, rasizmas, elitizmas, seksizmas, etnocentrizmas ir t. t., susijęs su socialinio teisingumo trūkumu, nes visuomenės ištekliai yra nevienodai prieinami įvairioms socialinėms grupėms. Institucinis smurtas – struktūrinio smurto dalis, galios naudojimas padarant žalą ir didinant struktūrinę priespaudą – yra tiesiogiai ir proporcingai susijęs su smurtu artimoje aplinkoje. Ilgalaikis „socialinės rizikos šeimų“ ir „socialinės rizikos vaikų“ išskyrimas, jų sąrašų sudarymas teisiškai ir instituciškai yra geriausias tokio struktūrinio smurto pavyzdys.

Kitų Europos šalių patirtis rodo, kad dėl vis mažinamų valstybių asignavimų socialinių paslaugų kiekybei bei kokybei, mažėjant jų prieinamumui dėl įsigalinčios neoliberalistinės politinės ideologijos, šeimų, kurios patenka į vaikų apsaugos sistemos akiratį, skaičiai didėja ir vis daugiau vaikų patiria žlugdančias ir žalojančias socialines ir finansines sąlygas, su kuriomis jie turi susidoroti.

Socialiniams darbuotojams – daugiau emocinės paramos

Bet kuris sisteminis vertinimas turi apimti individualius faktorius, išteklius ir apribojimus bei organizacinį kontekstą. Labai dažnai į socialinį darbuotoją žiūrima kaip į robotą, bejausmį, kuris turi tiksliai atlikti nurodytas funkcijas, bet jiems labiausiai reikia emocinės išminties, leidžiančios dirbti psichologiškai itin reiklioje vaikų apsaugos srityje, kurioje susiduriama su šeimų ir visuomenės spaudimu.

Emocinės paramos priemonės socialiniams darbuotojams ir kitiems profesionalams, dirbantiems su šeimomis ir vaikais, yra labai menkai prieinamos. Toks paramos trūkumas veda į „perdegimą“, kuris pasireiškia emociniu išsekimu, depersonalizacija (cinizmu), sumažėjusiu profesionalumu ir mažesniu dėmesiu vaikams ir tėvams – tai savo ruožtu blogina gebėjimą įvertinti vaiko ir šeimos poreikius, planuoti paslaugas ir t. t. Jeigu struktūrinę priespaudą patiria socialiniai darbuotojai ar kiti profesionalai, jie dažnai pradeda naudoti galią prievartai: sako „Aš tik darau savo darbą“, tai yra, tampa institucinės prievartos instrumentais.

Ištekliai ir apribojimai apibūdina turimus instrumentus, kurie turėtų padėti įvertinti poreikius ir rizikas bei gerai suplanuoti ir teikti pagalbą, tačiau visuomet kyla klausimų apie jų kokybę ir efektyvumą. Ar tie instrumentai yra sukurti orientuojantis į paslaugų gavėją ir realistinį praktikos kontekstą, ar į kitus tikslus? Kartais jie gali būti pildomi tik tam, kad būtų užpildyti, o ne tam, kad padėtų priimti sprendimus. Kiek įsiklausoma į kitokią darbuotojų, kitų specialistų nuomonę ir įžvalgas? Šalia to svarbūs ir visi kiti profesionalų turimi bei šeimoms su vaikais prieinami ištekliai, kurie padėtų keisti situaciją. Tai gerai atskleidė VDU profesorė Ilona Tamutienė savo komentare „133 000 Lietuvos vaikų skursta: kaip padėti?“ apie vaikų dienos centrų paslaugų prieinamumą. Turime pripažinti, kad infrastruktūrinis skurdas, už kurį tiesiogiai atsakinga valstybė, yra viena iš svarbiausių vaiko gerovės neužtikrinimo priežasčių, lemiančių daugelio vaikų kančias ir net mirtį.

Organizacinis kontekstas ir etinis klimatas gali padėti dirbti profesionalams, bet gali sukurti ir darbą apsunkinančias, demoralizuojančias, demotyvuojančias sąlygas, kurios turi netiesioginę, o kartais ir tiesioginę įtaką vaikų ir šeimų saugumui ir gerovei. Analizuojant šį kontekstą turime ištirti, ar aukštos kokybės darbas tokiose sąlygose gali būti kasdiene praktika. Vėl galima teikti pavyzdžius apie kasmet vis naujai skelbiamus projektus, skirtus tų pačių tęstinių ir būtinų paslaugų teikimui vaikams ir šeimoms – apie šių projektų finansavimą, netikrumą ir trumpalaikiškumą.

Tokiam sisteminiam įvertinimui, kurio reikia vaiko gerovės ir apsaugos sistemos kūrimui, reikalingų inovacijų planavimui būtinos labai aukštos kompetencijos, savo veiklą reflektuojančios nepriklausomų ekspertų tarpdisciplininės komandos, pakankamas laikas ir kiti ištekliai. Čia reikia atsakingų institucijų ir mokslo institucijų glaudaus bendradarbiavimo – o jis Lietuvoje kol kas neturi net rimtų užuomazgų.

Dr. Dalija Snieškienė, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros docentė