Brangus katalike! Žinojimas, kad privalai kažką daryti, nepadeda ir nereiškia, jog turėtum tai daryti vienas, be jokios paramos. Kartais, kai atrodo, kad tik tu vienintelis visame pasaulyje tiki tuo, kuo tiki, ir kai iš tavęs tikimasi kažko ypatingo ir neįmanomo, būti kataliku yra tikrai sunku. Būna akimirkų, kai plaukimas prieš srovę tiesiog vargina, tikėjimas tampa painus, o šventumas savaime nesuteikia jokio atlygio.
Galbūt šią akimirką savo tikėjimo kelyje susiduri su didžiuliais išbandymais. Galbūt nesugebi įžvelgti jo svarbos gyvenime. Galbūt viskas tau sekasi, o tikėjimas atrodo tiesiog kaip prievolė. O galbūt kaip tik viskas aplink tave griūva, bet Dievas atrodo tolimas, abejingas ir tylus. Galbūt viską temdo pyktis, skausmas ir nematai ateities. Arba galbūt žinai, kad svarbiausia tavo gyvenime yra tikėjimas, tačiau kaina, kurią už jį moki, yra didesnė, nei kada nors galėjai įsivaizduoti, o šalia nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų tave paremti ar padrąsinti.
Galbūt viskas, ką šią akimirką jauti, yra savęs teisimas dėl anksčiau padarytų klaidų. Galbūt pavargai aiškintis arba pavargai bėgti nuo santykių ir draugysčių, kurios verčia tave eiti į kompromisą su saviverte. Galbūt daugybę kartų buvai atstumta(-as) tik dėl to, jog esi katalikė(-as) ir, rodo, jau nieko neliko, ką galėtum duoti kitam žmogui. Galbūt trokšti turėti draugų, su kuriais galėtum dalintis savo tikėjimu, kurie suprastų tave ir kodėl tu tiki. Galbūt norėtum, kad būtų bent vienas žmogus, su kuriuo galėtum eiti į šv. Mišias, kartu melstis, pasidalinti savo abejonėmis ir sunkumais. Galbūt tiesiog pavargai nuolat ginti tikėjimą – vienintelį dalyką, kuris tau suteikia tiek daug džiaugsmo.
Visa tai ištverti gali būti labai sudėtinga, jei šalia nėra nė vieno žmogaus, kuris primintų, jog tai turi savo vertę. Stinga drąsos, kai šalia nėra žmogaus, kuris suprastų, koks vienišas gali jaustis, kai neturi su kuo nueiti į šv. Mišias, arba kiek jėgų reikalauja ir liūdesio sukelia pastangos norint išvengti netinkamų situacijų. Galbūt pavargai kartoti tas pačias klaidas vėl ir vėl iš naujo. Tai sudėtinga. Patikėk, žinau tai! Ir todėl noriu tave padrąsinti.
Noriu priminti tau tą džiaugsmą ir tikrą draugystę, kurią dovanoja Kristus, net jei šiuo metu jautiesi vienas kaip pirštas savo tikėjimo kelyje ir susiduri su sunkumais. Nesvarbu, kokiame savo tikėjimo kelio etape bebūtum, nepasiduok. Kartais maži žingsneliai yra būtent tai, ko reikia. Nenustok melstis, net jei malda truktų penkias minutes per dieną.
Žinok, kad gali didžiuotis, jog esi katalikas(-ė). Tai leidžia būti tuo, kuo esi iš tikrųjų – unikalus ir įdomus asmuo. Tikėjimas – tai tarsi spalvingas gyvenimo audinys, vainikuojantis tavo grožį. Ne visuomet būsi apsuptas žmonių, kurie tavo tikėjimą vertina neigiamai. Sutiksi žmonių, kurie juo susidomės, kurie nuoširdžiai norės sužinoti daugiau, ir kurie lauks galimybės pasidalinti asmeniškai dalykais apie save pačius. Sutiksi žmonių, kurie pasakys, jog tavyje jiems kažkas patinka – tikslo, taikos pojūtis ar netgi žinojimas, kad esi besąlygiškai mylimas Dievo.
Sakau tai ne todėl, kad viską sudėliočiau į savas vietas, bet kad padrąsinčiau tave. Net jei kartais tavo tikėjimas atrodo kaip našta, žinok, kad tikrai bus netikėtų akimirkų, kai jis nustebins tave savo galia kurti gėrį, draugystę ir netgi keisti kitų žmonių gyvenimą. Nepamiršk milžiniškos savo tikėjimo galios. Dievas per tave veiks nuostabiais būdais, apie kuriuos tu niekada nebuvai net pagalvojęs(-usi)!
Taigi, pritariu, kad būti jaunu kataliku yra sunku. Galbūt jauti, kad galėtum kažką daryti kitaip, geriau. O galbūt tiesiog jautiesi pasimetęs(-usi). Tikiuosi, kad šiame laiške išsakytos mintys padės tau nesijausti vienišam(-ai). Gyvenimas nestovi vietoje ir problemos ar abejonės, su kuriomis susiduri šiandien, vėliau galbūt visai nebeatrodys tokios sudėtingos. Bet net jei ir atrodys, prašau, nepamiršk, kad už tave meldžiamės, remiame ir dalinamės su tavimi visomis kančiomis! Kartu su Kristumi ir Jo Motina Marija tu viską gali!
Su meile ir maldomis, jauna katalikė Ruth Baker
