Praėjusį šeštadienį stovykloje „Rakas” skautai džiaugsmingai pasitiko „Le Tour de Rakas” dviratininkų komandą. Iškeliavę antradienį dviratininkai savo tikslą pasiekė šeštadienį. 23 sporto entuziastai įveikė beveik 500 kilometrų (310 mylių). Prieš kelionę trumpai apie „Le Tour de Rakas” tikslą, kiek netikėtą komandos pavadinimą ir apie visas kitas kelionės detales kalbėjomės su vienu iš skautų vadovu, lyderiu Vyteniu Lietuvninku.

- Koks šios kelionės tikslas, misija?

– Į šią dviračių kelionę pirmą kartą važiavome 1976 metais. Tąkart mynėme, kad užsitarnautumėme skautų laipsnį – kaklaraištį. Dabar stengiamės šiuos žygius organizuoti dėl mūsų vaikų. Atsiradus naujausioms technologijoms, jie paprasčiausiai pasimetė jose. Jaunuoliams, vis daugiau laiko praleidžiant prie telefonų, kompiuterių ir planšečių, ženkliai sumažėjo laiko ir galimybių pajausti tikrą gyvenimą. Tai proga juos ištraukti iš to patogaus gyvenimo ir parodyti, kad jie gali daug daugiau. Kelionėse jie ugdomi būti savarankiškais – jaunuoliai patys įsirengia stovyklavietėse, gaminasi maistą, kartu einame į žygius. Kai kurie net netiki, kad gali įveikti tokią kelionę. Taigi tai šansas išsklaidyti abejones, įgauti pasitikėjimo, motyvacijos. Įveikus šį atstumą ir pamačius kaip stovyklautojai sutinka dviratininkus, įgaunamas pasitikėjimas savo jėgomis, atsiranda kažkoks postūmis.

Kalbant bendrai, mūsų skautų organizacija priklauso Amerikos skautų organizacijai, kuri turi stovyklavietes įvairiose laukinės gamtos vietose. Jie organizuoja žygius, kuomet pasiruošiama 60 svarų kuprinė ir keliaujama visą savaitę. Atlikę šį žygį jaunuoliai tampa visiškai kitais žmonėmis, patiki savo jėgomis, nebijo imtis kitų iššūkių.

- Koks kelionės maršrutas laukia dviratininkų?

– Kelionė prasidės Lemonte ir judėsime link Ludingtono miesto. Planuojame išvykti antradienį anksti ryte ir tikslą pasiekti šeštadienį, kuomet bus oficiali stovyklos pradžia. Intensyviai minsime visas dienas, išskyrus šeštadienį, kuomet iki tikslo liks apie 30 km (18,6 mylios). Stovyklą tikimės pasiekti iki šeštadienio vidurdienio, nes pagal tradiciją „Rake“ susirinkę stovyklautojai mus pasitinka plojimais ir šūksniais.

Keliausime su pertraukomis, o naktis leisime Mičigano valstybiniuose parkuose. Pirma nakvynė bus Van Buren valstybiniame parke netoli South Haven miestelio, antra nakvynė – P. J. Hoffmaster valstybiniame parke, netoli Muskegon miesto, trečiai nakvynei pasiliksime Pentwater mieste. Visos trys yra prie Mičigano ežero. Siekis yra vengti didelių autostradų, pasigerėti Mičigano pakrante, taip pat įsirengus stovyklavietę atsipalaiduoti ir paplaukioti Mičigano ežere. Mes keliausime dviračiais, o visus būtinus stovyklavietės daiktus transportuos mus visą kelionę lydėsiantis autobusiukas. Planuojame kasdien numinti vidutiniškai apie 112-128 km (70-80 mylių).

- Kelinta tai jūsų kelionė?

- Pirmą kartą šią kelionę pradėjau 17 metų, 1976 metais. Tokio pobūdžio keliones mes organizuojame kas antrus metus. Šis kartas man jau septintas.

- Kiek tokios kelionės reikalauja fizinių jėgų ir pasiruošimo?

– Taip, tai atima daug fizinių jėgų. Šiai kelionei mes pradedame ruoštis pavasarį. Paprastai, jei oras palankus, mes susitinkame šeštadieniais 7-8 val. ryte ir treniruojamės mindami apie 48 km (30 mylių). Tokios treniruotės pradedamos nuo kovo – balandžio mėnesio. Žiemą kiekvienas treniruojamės skirtingai – vieni sporto salėje, aš asmeniškai treniruojuosi Lemonto parke su treniruokliais, dviračiais.

- Šiai kelionei rengiatės atsakingai - dviratininkai vieningai vilkės vienodus marškinėlius su užrašu „Le Tour de Rakas”. Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą?

- Šių marškinėlių dizainu rūpinosi Kristina Burokaitė, vilkėsime žalius marškinėlius su užrašu ir juodos spalvos dviratininko šortukus. Pavadinimą „Le Tour de Rakas” pasirinkome ne atsitiktinai. Tuo pačiu metu, kai mes keliausime link stovyklos „Rakas”, Prancūzijoje vyks Le Tour de France dviračių maratonas. Tuo pačiu per kelionę bandome pasikalbėti prancūziškai - išdalinu visiems prancuzų kalba numerius ir išsiskaičiuojame, o gale visi sušunkame Vive la Lituanie! (Tegyvuoja Lietuva!).

- Kaip matau 500 km pasiryžo minti ir moterys. Kiek moterų ėmėsi šio iššūkio?

- Bendrai paskaičiavus, keturios, kitos dvi mus lydės su autobusiuku.

- Tikėjausi pamatyti kiek jaunesnius dviratininkus. Kokio amžiaus šiųmetiniai keliautojai?

- Šįkart pasitaikė labai mažai jaunuolių, daugiausiai skautų vadovai. Tačiau kaip matote yra keletas visai jaunų veidų, 15-16 metų amžiaus. Viena mūsų keliautoja bus 14 metų, vyriausiam berods 62 metai.

- Ar aktyvus jaunimas, ar noriai dalyvauja šioje išvykoje?

– Šiais metais pasitaikė kiek pasyvesnis jaunimas, gal buvo užsiėmę, gal kiek patingėjo. Galime tik spėlioti, kodėl šiais metais tiek nedaug minančių jaunuolių. Kiekvienais metais skirtingai, kitą kartą būna tikrai daugiau jaunimo nei stovyklos vadovų. Visada skatiname jaunimą prisijungti – nemažai kalbame per susirinkimus, rodome mūsų kelionės filmą.

- Kokią apskritai pastebite tendenciją, ar šiandiena jaunimas noriai prisijungia prie skautų?

– Visų pirma tai yra laikas – laikas, kurį jaunuolis turi skirti susirinkimams. Jie vyksta šeštadieniais po šeštadieninės lietuviškos mokyklos ir, kai kviečiame dar ilgiau pasilikti po pamokų, jiems tampa sunku. Kaip juos pritraukiame? Geriausias mūsų stovyklų, skautybės reprezentavimas yra pačios stovyklos – dalyvavimas jose. Vaikai, kurie apsilanko jose, grįžta labai laimingi ir pradeda pasakoti savo draugams, kaip buvo smagu, kaip jiems ten patiko. Taip kasmet mes pritraukiame vis daugiau naujų jaunų žmonių. Praeitais metais liepos mėnesį įvyko šimtmetinė tautinė stovykla, kurios metu dalyvavo 700 skautų iš viso pasaulio – Australijos, Kanados, Lietuvos, Europos. Tai buvo, iš tiesų, labai didelė stovykla. Ankstesniais laikais lietuvių bendruomenė nebuvo tokia išsibarsčiusi kaip dabar, anksčiau „Rako“ stovykloje kasmet susirinkdavo apie 500 stovyklautojų. Šiai dienai kasmet stovyklauja apie 200 jaunuolių.

- Dėkoju už pokalbį.

„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė