Spaudoje pasirodė amerikiečių tyrimų centro „RAND Corporation“ ataskaita „Hibridinis karas Baltijos šalyje. Pavojai ir galimas atsakas.“ Joje Baltijos šalių vyriausybėms yra rekomenduojama stiprinti bendradarbiavimą su rusakalbiais savo piliečiais. Tyrimų centro ekspertai rekomenduoja rusakalbiams Baltijos šalių gyventojams garantuoti visas jų politines ir pilietines teises, o taip pat užtikrinti geresnę informacijos plėtrą šalyje rusų kalba. Dokumente rašoma, kad „nors Maskvai nebus lengva Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje išprovokuoti masinius protestus ar suformuoti įtakingus separatistinius judėjimus, visiškai tokios galimybės atmesti negalima“. Lietuvai, Latvijai ir Estijai nerimą kelia „slapti Rusijos veiksmai Kryme ir pusiasalio aneksija“, o taip pat „separatistų sukilimo Ukrainos rytuose palaikymas“ ir „tikimybė, kad bus pasinaudota rusakalbių mažuma, kad Baltijos šalyse būtų įgyti įtakos svertai“.
„RAND Corporation“ ekspertai mano, kad „galimų Maskvos veiksmų sėkmė nėra garantuota“. Ekspertai aiškina, kad, skirtingai nuo okupuotų Ukrainos teritorijų, Baltijos šalyse gyvenančių rusų kilmės piliečių lojalumas savo šalių valdžiai yra didelis. O ir ekonominių paskatų pereiti „po Maskvos sparnu“ jiems nėra. Karinės NATO galimybės kelis kartus viršija Ukrainos karines galias, todėl bijoti nėra ko. Vis dėlto, ekspertai siūlo visą eilę receptų „imuniteto stiprinimui“, tokių kaip politinių ir pilietinių rusakalbių piliečių teisių plėtrą ir stiprinimą, rusų kalbos pripažinimą oficialia, kovos su propaganda stiprinimas, rusiškų televizijos kanalų kūrimas, o taip pat Baltijos šalių karinio potencialo stiprinimas.
Rusijos Valstybinėje Dūmoje į šią ataskaitą buvo iš karto sureaguota, pavadinant ją „eiliniu antirusiškos isterijos pavyzdžiu“. Rusija tvirtina, kad „Maskva nesuinteresuota Baltijos šalių puolimu“, o rusų karinių pajėgų Kaliningrado srityje stiprinimas tėra atsakomieji veiksmai į intensyvesnį NATO dalinių dislokavimą Rytų Europoje.
„RAND ataskaita — tai eilinis antirusiško isterijos Vakaruose pavyzdys“, – pareiškė pirmasis Vyriausybės Dūmos tarptautinių reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Novikovas rusų leidinio „Komersant“ žurnalistams.
„Tie, kas kuria tokius scenarijus, painioja įvairiausio plauko „spalvotųjų revoliucijų“ ir kitų „oranžinių“ grėsmių šaltinius ir kilmę. Visa tai yra metodikos, formuojamos „arabų pavasario“ ir ukrainietiškų maidanų rėmuose. Ir, kaip žinoma, su šiais procesais susijusi toli gražu ne Rusija. Tad ir piešiant tokius scenarijus kalba eina apie bandymus suversti visą kaltę niekuo dėtai pusei“, – tęsė Novikovas. Be to, jis pridūrė, kad Rusija neatsisakys teisės ir toliau komentuoti žmogaus teisių padėtį Baltijos šalyse.
„Kai akivaizdžiai yra pažeidžiamos žmogaus teisės, tiesiogiai paliečiančios mūsų buvusius tėvynainius arba rusakalbius piliečius, mes turime pilną teisę pasisakyti ir išreikšti savo paramą jiems“, – paaiškino jis.
RAND ataskaitoje taip pat minimas ir Strategijų ir technologijų analizės centro direktorius Ruslanas Puchovas ir jo pasisakymai apie „hibridinio karo“ metodus. Pats Puchovas rusų žurnalistus užtikrino: „Pakartoti Krymo istoriją bet kokiu atveju nebeišeis. Ten (Baltijos šalyse – red.) nėra nei tokio kiekio rusakalbių gyventojų, nei rusiškų karinių bazių.“
Tad apie ką mes kalbame? Ar įmanomas Krymo ir Donbaso scenarijus Baltijos šalyse? Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas iš tiesų įvyko Kryme ir Ukrainos rytuose. Nejau tikrai viskas įvyko dėl rusakalbių ukrainiečių separatistinių nuotaikų?
Vasario 26 dieną Ukrainoje buvo paminėta Krymo pasipriešinimo diena. Būtent tą dieną 2014-aisiais metais, 15 tūkstančių Krymo totorių ir ukrainietiškų nuotaikų aktyvistų išėjo į Simferopolio gatves, bandydami užkirsti kelią neeiliniam Krymo Aukščiausiosios tarybos posėdžiui. Jo metu buvo planuojama paskelbti apie Krymo suverenitetą ir kreiptis į Rusijos Federaciją pagalbos. Žmonių, besipriešinusių Krymo separacijos idėjai buvo kelis kartus daugiau nei taip vadinamųjų „rusocentristų“. Jei jau kalbėti visiškai sąžiningai, tai būtina pripažinti, kad kita pusė, stojusi ginti Ukrainos valstybinio nedalomumo, taip pat buvo rusakalbė.
Tas pats vyko ir šalies rytuose. Be saujelės ginkluotų žmonių centrinėse Donecko ir Luhansko aikštėse, didžioji dauguma vietos gyventojų siekė atsiriboti nuo žmonių, užimančių vietos valdžios institucijas. Kaio vėliau patvirtino rusų diversantas Strelkovas-Girkinas, jei ne jo vadovaujama maždaug 50-ies rusų karių grupė, tai jokio „rusų pavasario“ čia nebūtų buvę. Ir Ukrainos rytuose, ir Kryme įvyko totali vietinės valdžios išdavystė. Vietos valdininkai, milicija, armijos valdžia it pagal įsakymą perėjo į ginkluotų žmonių, užėmusių pastatus miesto centre, pusę.
Po to kai vasario 27 dieną specialiosios rusų pajėgos užėmė Aukščiausiosios tarybos pastatą, miestų gatvėse, keliuose ir prie Ukrainos karinių objektų staiga atsirado rusų kariniai daliniai ir šarvuočiai. Donecke ir Luhanske, pasak viską mačiusių liudininkų, žandarų vaidmenį atliko vietos milicija, aktyviai bendradarbiavusi su taip vadinamomis „savigynos jėgomis“. Tai milicininkai atidavinėjo ginkluotiems kovotojams ukrainiečių aktyvistus. Tai vietos valdininkai rengė mitingus, kuriuose būrė biudžetinių įstaigų darbuotojus, tikindami juos palaikyti rusų okupaciją. Kitaip tariant, tie Kryme, tiek Donbase pradžią hibridinei agresijai padarė vietinės valdžios kolaborantai, ilgus metus eksploatavę antiukrainietišką retoriką.
Jei atidžiai įsiskaitytume į „RAND Corporation“ ekspertų rekomendacijas, konstatuojančias, kad, skirtingai nuo Ukrainos, Baltijos šalių rusakalbių gyventojų lojalumas savo šalių valdžiai yra didesnis, galima įžvelgti labai aišku prieštaravimą. Tos priemonės, kurias jie rekomenduoja „imuniteto stiprinimui“, Ukrainoje gyvavo pilnu pajėgumu. Politinės ir pilietinės rusakalbių gyventojų teisės čia niekada nebuvo pažeidžiamos. Rusų kalba buvo pripažinta regionine kalba. Visi kanceliariniai reikalai, išsilavinimas (nuo pradinio iki aukštojo) vyko būtent rusų kalba. Tuose regionuose, kurie šiandien yra okupuoti, buvo neįmanoma atrasti ukrainietiškai kalbančio valdininko, policininko ar kito valdžios atstovo. Tiek Kryme, tiek Donbase buvo gausu rusiškų televizijos kanalų ir spaudos. Tiesą sakant, Kryme nusipirkti knygą ukrainiečių kalba visada buvo didžiulė problema. Tačiau ko čia nebuvo, tai galimybės vyriausybei apginti savo piliečių kuriuos diskriminavo antiukrainietiška pasyvioji dauguma.
„Rusų pasaulio“ propaganda – tai visų blogybių šaknys. Tai tam tikra prieš žmogų nukreipta ideologija, kuri savo šalininkams žada privilegijas. Taip, teisingai: ne jų teisių apsaugą, o galimybę paminti kitų grupių teises. Štai, pavyzdžiui, visiškas rusų mokyklų dominavimas Kryme ir Donbase netrukdė „susirūpinusiems tėveliams“ rengti protesto akcijas kad kartą, tai tik būdavo pabandoma bendrojo lavinimo mokyklose įsteigti bent vieną klasę, kurioje pamokos vyktų ukrainiečių kalba. Žmonės protestavo ne todėl, kad juos kas nors vertė mokytis ukrainiečių kalbos. Ne, jie piktinosi tuo, kad, matote, kažkieno vaikai galės ta kalba mokytis jų „rusiškame Kryme“ arba „rusiškame Donbase“. Dar tuomet, kai niekam nebuvo nė minties, jog kada nors Krymą ir Donbasą užims „žalieji žmogeliukai“, centrinėse miestų aikštėse buvo rengiami antiukrainietiški ir antitotoriški mitingai.
Nebaudžiamumas ir leidimas žeminti kitą, išsiskiriantį iš bendros masės, patiko daugeliui imperinės ideologijos išpažinėjų. Pavyzdžiui, pirmas dalykas, kuris įvyko Donecke, Luhanske ir Kryme iš karto po okupacijos – Ukrainos valstybinės simbolikos uždraudimas ir spaudimas (dažnai paremtas jėga) „neprovoslaviškų religinių bendruomenių“ atstovams. „Hizb ut-Tahrir“ pasekėjai Kryme, Kijevo patriarchatui priklausanti Ukrainos provoslavų cerkvė, protestantų dvasininkas iš Donecko, kurį kovotojai tris kartus buvo išvedę sušaudyti – visa tai yra įrodymai, kad „rusų pasaulis“ žada savo išpažinėjams teisę trypti kitų teises.
Ukrainos patirtis, paremta įvykiais Kryme, Donecke ir Luhanske, moko, kad pokalbiai apie rusakalbių gyventojų teises – tai pasiteisinimas, kurį Maskva naudoja kaip pretekstą agresijai. O štai galimybė nebaudžiamai lieti neapykantą, paminant kitų teises – tai motyvacija, su kurios pagalbą „rusų pasaulis“ po savo vėliava buria šalininkus. Neapykanta Ukrainai atskiruose regionuose buvo sąmoningai kultivuojama vietos politikų. Ji niekada neturėjo nieko bendra su realia rusakalbių gyventojų diskriminacija. Sukti vietiniai politikieriai ir valdininkai ilgus metus kurstė žmonėse neapykanta vien tam, kad nusimestų atsakomybę už savo pačių nesugebėjimą tvarkytis ir demonstruoti rezultatus. Rusų pasaulis – tai kolektyvinio neatsakingumo propaganda. Čia ir slypi visas jo patrauklumas. Solidarizuotis su šios ideologijos pažadais gali tiktai tam tikro sukirpimo žmonės.
Tam, kad Baltijos šalyse (ar kur kitur) nepasikartotų nei Krymo, nei Donbaso scenarijus, būtina nekartoti Ukrainos klaidų ir susikoncentruoti į visų savo šalies piliečių teises vienodai.
Larisa Vološina,
Krymas, Ukraina
