Praėjusią savaitę, pradėdami „Didžiąją idėjų ir pokyčių konferenciją“, aukščiausi šalies vadovai paskelbė tris idėjas Lietuvai. Iš net 1500 idėjų išrinktos trys - dvigubos pilietybės įteisinimas, mokytojas - prestižinė profesija iki 2025 m. ir pagalba jaunoms šeimoms įsigyjant būstus bei biurokratijos mažinimas skaitmenizuojant valstybės paslaugas. Tačiau tarpiniai rezultatai rodė, kad daugiausia balsų surinko kitokios, net pragaištingos tautai idėjos.

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Akto signataras Algimantas NORVILAS, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas DAUJOTIS, dailininkas, Dailės instituto profesorius Giedrius KAZIMIERĖNAS, filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Artėja Lietuvos šimtmetis, kurio visi tikrai laukiame su viltimi. Organizuojama daug įvairių projektų, vienas jų - „Idėja Lietuvai“, kuriam visi galėjo siūlyti savo idėjas. Viskas būtų gerai, jeigu nebūtų liūdna, kai gruodžio 15 d. buvo paskelbtas idėjų 30-ukas. Po to buvo balsavimai renkant dešimtuką. Galutinis rezultatas - įteisinti kanapių naudojimą rekreacijai. Dar man užkliuvo siūlymai įteisinti tos pačios lyties santuokas bei keisti Lietuvos pavadinimą į „Lituania“ be h raidės, įteisinti dvigubą pilietybę ir t.t. Atvirai pasakius, tai mane lengvai šokiravo. Kuo mes galėtume pasidžiaugti šiandien, praėjus 28-iems metams po Nepriklausomybės atkūrimo? Pasirodo, mes neturime kitų problemų, pavyzdžiui, susijusių su migracija, su tautos išlikimu. Dabartinė valdanti dauguma kovoja prieš alkoholį, o čia, pasirodo, Lietuvai kanapių labiausiai reikia. Gerbiamas Algimantai, kas čia Lietuvoje vyksta?

A.NORVILAS: Manau, tai tikrai neadekvačios idėjos šiai datai. Aš dar pajuokausiu, kad galima įrašyti kiekvienam lietuviui po elektromobilį. Kas gi ginčytųsi, visi būtų patenkinti. Bet esmė kita. Gal mums ir lengviau buvo mūsų jaunystės metais, nes tikrai buvo didelis tikslas atgauti valstybingumą. Tik gal mes kitaip mąstėm, kitaip mintys sukosi. O dabar kalbėjausi su tokiais brandžiais žmonėmis, trisdešimtmečiais, jie visas tas idėjas taip ir mato. Aš pradedu galvoti, gal aš čia toks senas „grybas“, atsilikęs nuo laikmečio. Bet ar tai tikrai adekvatu tam šimtui metų? Žinai, sako, gal ir ne. Suprantu, mes susirenkame keturiese, penkiese, pakalbame apie tai. Bet tai toks lašelis jūroje. Kitas dalykas - jeigu kalbėtų ministrai, mūsų prezidentė. Juk tai iš prezidentūros turėtų plisti. Bet, kaip matome, prezidentei labiau rūpėjo Davosas, negu valstybės atkūrimo šimtmetis.

G.JAKAVONIS: Sakykime, randu 20-u punktu pažymėtą idėją: „mokytojo prestižinė profesija iki 2025-ųjų metų“. Klausimas: o 26-tais - jau neprestižinė? Mokyti programavimo nuo pradinių klasių gal ir gerai. Finansiškai remti geriausius moksleivius - kodėl ne? Štai 13-as punktas - mokiniams jokių namų darbų. Mano nuomone, kalbant apie švietimą, reikėtų kalbėti apie Lietuvos išlikimą, apie pasididžiavimą savo Tėvyne, apie auklėjimą šeimoje. Tie siūlymai kažkaip kitaip turėtų skambėti.

V.DAUJOTIS: Buvo iškelta idėja depolitizuoti mokyklą. Čia yra košmaras. Vaikai tiesiog nustumiami nuo politinio raštingumo. Vidurinis švietimas yra stipriai sužlugdytas. Istorija, jeigu buvo dėstoma mokyklose kaip neutralus mokslas, neskatina patriotizmo. Kai patikrini normatyvinę bazę, istorija nėra tas mokslas kaip, sakysime, chemija, fizika. Tai yra auklėjimas. Bet istorija, peržvelgus vadovėlius, neskatina didžiuotis savo tauta. Paties švietimo tikslas - parengti darbo jėgą, kuri būtų klusni, stumdoma, o pagrindinis žmogaus tikslas - karjera, sočiau gyventi. Šie dalykai skiepijami. Kur dar prasideda ugdymas? Ne tik mokykloje, bet ir šeimoje. Šeima, t.y. vieta, kur auga vaikas, dabar jau nėra vertybė. Šeima gali būti bet kas, kažkokia homoseksuali pora bus vadinama šeima.

Jeigu man reikėtų pasakyti, kokios idėjos reikia, tai pasirinkčiau keletą kertinių žodžių: Dievas, Tėvynė, Šeima, Moralė. Keturi stulpai. Jei tie stulpai būtų atstatyti, tai būtų galima jau galvoti, kad atstatyta valstybė. Mes neturime nepriklausomos valstybės. Mes esame tik regionas. Mes labai daug skolingi Europai, nes mums davė milijardus, tačiau mes atiduodame milijoną darbingų žmonių. Ir jie ten kuria produktą. Junkeris (Jean-Claude Juncker - Europos Komisijos pirminininkas - red.) yra pasakęs, kad jis dabar įsivaizduoja Europą kaip košmarą, nes jam trukdo tautų Europa. Ir tokia politika tęsiama. Jiems ta mūsų vykdoma vidaus politika, kad mes esame ne politinė, o tiktai ūkininkų tauta, - labai gera. Netgi tie simboliai: mums brukama neužmirštuolė, kad mes pamirštume Vytį, trispalvę. Eurokratams, kaip aš juos vadinu, valstybės dabartinėje Europos Sąjungoje nereikia. Jiems reikia regionų. Neužmirštuolė brukama kaip pakaitalas, o Vytis ir trispalvė aišku, ką simbolizuoja.

G.JAKAVONIS: Gedimino stulpai, kryžius - tradiciniai tautos simboliai.

V.DAUJOTIS: Jie labai aiškiai asocijuojasi su valstybe. Primena, kad mes turėjome valstybę. Ir mes galime turėti valstybę. Visur, net spaudoje, brukama neužmirštuolė, kad pamirštume savo trispalvę.

G.JAKAVONIS: Kultūra ir yra tautos gyvybės pagrindas, tačiau tarp šių 30 idėjų nebuvo nė vieno punkto apie kultūrą. Tautai kultūra nereikalinga?

G.KAZIMIERĖNAS: Manyčiau, kad į šį sąrašiuką neįmanoma žvelgti rimtai. Tačiau manęs visiškai nestebina, kad pirmu punktu yra kanapės. Aš tokią politiką vadinu „nusifliuksinimo“ politika. Tiems, kas mažiau domisi kultūra ir menu, turiu pasakyti, kad „fluksus“, yra toks keistas judėjimas, kur vyksta paradoksalūs dalykai. Šito judėjimo pagrindinis rėmėjas yra mūsų Vyriausybė ir valstybė. Kad mano žodžiai nebūtų tušti, leiskite priminti kontekstą. Galėsime įvertinti, kodėl pirmu numeriu atsirado tos kanapės. Prieš keletą metų Venecijos bienalėje Lietuva buvo pristatoma tokiu meno kultūros projektu: kažkada vienas beprotis lietuvis apipylė „Danają“ sieros rūgštimi Ermitažo muziejuje. Tai šitas veiksmas pateiktas kaip kultūros reiškinys. Mūsų Vyriausybė matė reikalą nusiųsti ministrą dalyvauti pristatant Italijoje šį reiškinį. Čia yra katastrofa. Dar ne per seniausiai vyko vadinamasis „vytininkų“ ir „bunkerininkų“ karas. Kokia graži buvo iniciatyva. Ne viršininkai, o visuomenė nutarė pastatyti Vytį. Visai gera idėja, protinga idėja. Ir kaip tokioje situacijoje elgiasi mūsų kultūros organizatoriai? Šitiek patriotiškai nusiteikusių žmonių, ir ne kaimo diedukai, o inteligentai. Ir sugalvok tu man Vyčio konkursą patikėti ŠMC organizacijai, kuri iš esmės neigia monumentų reikalingumą, kuri iš esmės šaiposi iš idėjų ir tokių dalykų. Visa tai vadina „balvonais“. Kitaip sakant, demonstruoja absoliutų, be galo siaurą požiūrį į kultūrą. Bet šiuo atveju yra socialinis visuomenės užsakymas. Yra sostinė. Turi būti reprezentacinė aikštė. Jei ne Lukiškių, tada kita. Man atrodo, gera vieta yra šalia Seimo. Tai vietai pritrūksta normalaus architektų sąjungos šeimininkiško balso, savivaldybės Kultūros komisijos, normalaus ūkininko balso, kad galų gale nutartų, ar čia turi būti poilsio aikštė limonadui gerti, ar čia turi būti reprezentacinė aikštė. Pirmiausia, reikia nutarti, ko mes norime.

Mes turime keletą gabių skulptorių, kurie galėtų padaryti Vytį: Matulaitis, Karalius, Bosas. Bet tas organizavimas yra be galo žemo lygio. Po penkerių metų gal jie jau negalės išlaikyti skulptoriaus įrankio rankose. Ir kas bus po to? Dykuma. Tai naudokimės resursais, kuriuos mes turime, nes po kelių metų nebus kam to padaryti.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Vytautai, mes esame nedidelė išsivaikščiojanti tauta. O kas ta vienos lyties santuoka? Tai yra gimstamumo mažėjimas. Negana to, pasirodo, reikia kanapių, mums siūloma kvaišintis. Ar tai ne Tautos naikinimo idėjos?

V.RUBAVIČIUS: Kad mes esame įėję į savinaikos spiralę, tai labai akivaizdus dalykas. Kokiomis pagrindinėmis dviem idėjomis maitinama šiuo metu visuomenė? Valdžia kalba tik apie tai, kad mes niekada nebuvome tokie saugūs, kaip dabar, ir niekada taip gerai negyvenamo, kaip šiuo metu. Tai ką tokios idėjos gali sukelti visuomenėje? Jos sukelia, sakyčiau, sumaištį ir neapykantą. Dabar grįžtame prie mūsų valstybinio gyvenimo lygmens. Šiose idėjose nėra valstybinio mąstymo. Ir nėra net suvokimo, kas yra valstybė, kas yra tauta. Jeigu mes dar esame normalūs ir sveiko proto žmonės, tai tą šimtmetį turime suvokti kaip valstybingumą tautos, gavusios tokią dovaną kaip valstybė. Nes yra daug tautų, kurios neturi tos dovanos. Mes turime šimtmetį. Tiktai šimtmetį Europos istorijoje, kada mes, kaip tauta, turime savo Lietuvą. Ir, beje, tas šimtmetis yra paženklintas kovų, kraujo, okupacijos ir t.t. Akivaizdu, kad ta šventė turi vienaip ar kitaip paskatinti visus, visą visuomenę, pamąstyti apie save kaip tautą, turinčią valstybę. Ir tose idėjose turi vienaip ar kitaip tas mąstymas reikštis.

Grįžkime prie to mūsų mąstymo apie šimtmetį valstybiniu lygiu. Jeigu mes pradėtume galvoti, kas čia turėjo vykti ruošiantis tam šventimui, tai akivaizdu, kad valstybės valdžia turėjo sudaryti kažkokią programą. Kai mes palyginame viso pasiruošimo šimtmečiui etapą su Latvija ir Estija, tai matome, kokie esame skurdžiai apskritai. Normalioje valstybėje turėtų vykti apklausa ir rastis sprendimai. Visuomenės iniciatyva galėjo būti pažadinta prieš 5-7 metus. Kodėl dabar atsirado ta apklausa? Ji atsiranda dėl paprastos priežasties: kadangi pati valdžia puikiai suvokia nieko nedariusi, tai dabar ji pasiteisins visuomenės iniciatyva, žiūrėkite, kokie mes demokratiški, nes leidžiame visuomenei pasireikšti. Nežinau, kas ten rinko, kas ten skaičiavo ir kokie buvo balai. Nebuvo tų komisijų, ten žurnalistai prisėdo. Kas kam patinka, ką pamaigė, tą kažkas pasižiūrėjo. Tai valdžia dabar rodysis, kokia ji yra demokratiška. Vasario 16-osios Aktas nukrito iš dangaus. Beveik nieko nekainuoja Signatarų namuose įkurdinti tą koplytėlę, kurią visuomenė eis žiūrėti ir tai bus bene didžiausias šventimas. O ką kalba Signatarų namų vadovai? Kaip remontui pritrūko lėšų, kaip jie nespėjo suremontuoti ir tik apgraibomis galėjo padaryti, nes nebuvo skirta pinigų tiems namams, kuriuose yra mūsų šimtmečio šaknys. Tai ar čia valstybės šimtmečio šventimo ir mąstymo apie jį pavyzdys? Nereikalingas mūsų valdžiai valstybės šimtmetis.

G.JAKAVONIS: Teko skaityti Gedimino Navaičio straipsnį, kuriame jis kalba, kad laimi ne tie, kurie renka, o tie, kurie balsus skaičiuoja. Tai buvo labai aišku, kai buvo išryškintos grynai liberalų nuostatos, kurios, mano subjektyvia nuomone, valstybei, tautai yra pražūtingos. Mačiau respublikinėje televizijoje reportažą, kodėl reikia keisti pavadinimą į „Lituania“, be h raidės. Buvo pasakyta, tai pritrauks pas mus labai daug investicijų, nes be tos raidės visi žinos, kaip skamba Lietuvos vardas. Ta viena raidė staigiai pas mus pritrauks investicijas? Sakykime, 9-as punktas - suteikti premijas už investuotojų pritraukimą. Labai gerai, jeigu mes čia pritrauktume investuotojus, gaminančius BMW arba lėktuvus. Bet mes pritraukiame „Lidl“, kuris žlugdo smulkų verslą. Mes tuo piktinamės, tačiau visa tai vyksta beveik trisdešimt metų. Kodėl?

A.NORVILAS: Gerbiami kolegos apie tai kalbėjo. Aš tik galiu pasirašyti po kiekvienu jų žodžiu. Susirinkime, sugiedokime himną ir bus šventė kiekvieno širdyje.

G.JAKAVONIS: Dar vilku pakaukime...

A.NORVILAS: Iš tikrųjų, kaip gražu ir jokių pinigų nereikia. Aš vėl grįžtu prie prezidentūros. Tas židinys, kuris iš tikrųjų galėtų būti, kaip vedlys, rodytojas. O ką mes matome? Matome, kad mūsų ekscelencija, kuri jau nebekandidatuos, susirūpinusi savo perspektyviniu keliu. Mes vėl susiduriame su problema asmenybių, kurios mums turėtų nurodyti kelią. Neseniai mirė buvęs kultūros ministras, ilgametis sovietinės kultūros ministras Lionginas Šepetys.

G.JAKAVONIS: Šiaip jau vienintelis tikras Lietuvos kultūros ministras.

A.NORVILAS: Ką ir noriu pasakyti. Man teko savo laiku dirbti kultūros įstaigose, dramos teatre, Kauno menininkų namuose. Visada žinojau, jeigu nuo kokio partinio marazmo reikės atsikratyti, išeiti, tai iš tikrųjų reikia turėti reikalą su Lionginu. Surasdavo tokią gudrią, protingą formuluotę ir spektakliai išeidavo, kuriuos ruošdavosi uždrausti vietiniai vadukai. Tai buvo žmogus savo vietoje, kuris matė prasmę, kuris žinojo, dėl ko tai daroma. Savo laiku Tautos pažangos frakcija Aukščiausioje Taryboje sakė, pirmiausia nusibrėžkime, ko mes norime, kokia mes būsime valstybė, ką mes kuriame. Nuo to viskas prasideda.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Vytautai, buvo paminėtas Junkeris, bet prieš tai Hermanas Rompėjus (Herman Van Rompuy - buvęs Europos vadovų tarybos pirmininkas - red.) taip pat kalbėjo, kad Europos Sąjunga ugdo ne nacionalistą, bet universalų žmogų.

V.DAUJOTIS: Naują europietį.

G.JAKAVONIS: Tęstinumas eina. 20 proc. studentų Lietuvos universitetuose - užsieniečiai. Ką tai reiškia? Ar tai, kad dar pritrauksime į Lietuvos universitetus 50 profesorių iš 50 pasaulio universitetų? Palaukite, o jų kvalifikacija nereikalinga? Ar čia pliusas, kad mes kažką pakviesime iš „tumba jumba“ šalies? Ar mes neturime savų gerų profesorių?

V.DAUJOTIS: Kai nežinoma arba nesugebama tvarkytis, vėl vyksta vadinamoji aukštųjų mokyklų tinklo optimizacija. Tie 20 proc. reikalingi. Suprantama, dabar vaikučių mažėja, aukštosioms mokykloms trūksta studentų. Esmė ne ta, kad kai kurie yra blogi, bet kad ir pačių studentų nėra. Tada imkime užsieniečius studentus, išbandykime juos, mums už tai sumokės. Tas pats ir su profesoriais. Bet susitvarkykime pirmiausia savo kieme, nes yra daug ką sutvarkyti.

Kas pasiūlė idėją atsisakyti gyventojų pajamų mokesčio ir didinti PVM? Netikėjau, Nerijus Mačiulis, čia jo iškelta idėja. Bet ką reiškia gyventojų pajamų mokesčio atsisakymas? Aišku, niekur pasaulyje to nėra, bet Mačiulio akimis, būtume išskirtiniai. Bet ką tai duoda? Socialinė atskirtis yra viena didžiausių Europoje. Yra daug gaunančių ir mažiausiai gaunančių, tarp jų skirtumas labai didelis. Mūsų biudžete didelę dalį sudaro PVM, o ne gyventojų pajamų mokestis. Gyventojų pajamų mokestį, galima padidinti, įvedant progresyvumą. Daugiau gauni - daugiau įneši. Ir siūlo viską padaryti štai šitokiu būdu. Bet ką noriu pasakyti: visi jie elgiasi panašiai. Gitanas Nausėda visą laiką buvo prieš progresyvumą. Jis minėjo, kad progresyvumo nereikia, nes trukdys ekonomikai vystytis. Staiga pernai, prieš vasarą, skaitau straipsnį, kuriame jis teigia, kad reikia tą progresyvumą atskirti ir būtent turtingi turi daugiau prisidėti. Iš karto pirma mintis - G.Nausėda eis į prezidentus. Bet jis galvoja lygiai taip pat kaip N.Mačiulis, tik pastarasis kalba tiesiai, nes jis dar neina į prezidentus. Jeigu eis, kurį laiką patylės, po to pradės kalbėti atvirkščiai.

O tas rinkinys idėjų - tai susinaikinimo idėjos. Aš sau pasižymėjau tokį besibaigiančios Lietuvos sapną: kanapėmis apsirūkiusi, sakysim, homoseksualaus orgazmo apimta Lituania mėto pasaulines premijas už IT technologijas, o žaliuojančiuose kanapių laukuose triūsia milijonai legaliai įdarbintų užsieniečių...

Viliuosi, kad tai neįvyks.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Giedriau, sovietmečiu visą laiką laukėme Maskvos komandų, ką iš ten pasakė, tą vykdėme. Dabar viskas pasikeitė, visi žiūrime į Briuselį, ką jis pasakys, ir vėl vykdome. Viename dienraštyje vyksta tokie pokalbiai su žymiais Lietuvos žmonėmis, kurių klausiama, su kuo jie norėtų papietauti. Vienas, nepamenu kas, pasakė - su Vytautu Didžiuoju, nes tai buvo vadovas, kuris galvojo apie savo valstybę. O kodėl dabar neatsiranda tokio vadovo, kuris iš tikrųjų galvotų apie valstybę, o ne apie tai, kaip ten įtikti vienam šeimininkui arba kitam?

G.KAZIMIERĖNAS: Man atrodo, tas klausimas dramatiškai aiškėja, nes apie pačią valstybę nelabai kas ir galvoja. Iš esmės dominuoja egoistinis mąstymas, prisidengiant darbo imitavimu vardan valstybės. Tą valstybę išdavė absoliučiai visos partijos. Man atrodo, Lietuvoje jau seniai laikas įvardinti, kad yra katastrofinė situacija. Ir čia negalima tikėtis, kad laipsniškai mes kažką pagerinsime pridėdami 15 eurų. Reikia išspręsti šitą problemą. Ne spręsti, o išspręsti. Arba žaibiškai, arba mes iš tikrųjų žlungame kaip valstybė. Man gėda žiūrėti į šitą visuomenę, kuri apsimeta, kad nėra tų problemų.

Jau seniai esu nutapęs paveikslą „Kęstučio nužudymas - žalčio užkapojimas“. Tai žalčio užkapojimas - tokie vyrukai, kurie kerta Kęstučiui su durklais. Taigi žalčio užkapojime dalyvauja partijos, kultūros žmonės, menotyrininkai, ekonomistai, kurie rūpinasi tik savimi ir faktiškai tokiu būdu žudo valstybę. Susiformavo štai tokia situacija, kad egoizmas užgožia valstybės reikalus. Tai šimtmečio proga gal galėtume įvardinti problemą, kad yra atskirtis? Ar mes galime visuomenei pateikti kokias nors išvadas? Kas mūsų laukia? Man, kaip tapytojui, tie klausimai kyla. Politikai tyli. Ekonomistai tyli. Valdžia tyli.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Vytautai, bet kokiu atveju užaugo karta, kuri lyg ir normaliai priima visus šiuos dalykus. Jie nekalba taip, kaip mes, jų reakcija visai kitokia, bet visiems tai atrodo normalu.

V.RUBAVIČIUS: Priežastys labai aiškios. Mes nepradėjome kurti valstybės atgavę Nepriklausomybę, mūsų politinis elitas manė, kad valstybės kūrimas yra žmonių administravimas. Tai mes turime tam tikrą elitą, kuris nevaldo valstybės, bet administruoja. Kodėl mes nenorime realios pertvarkos? Todėl, kad tam sluoksniui, kuris valdo, šita sistema yra gera. Visa kita, ką kenčia tie vadinamieji lūzeriai, jie bus pakeisti atvežtine darbo jėga, kuri dirbs už tą patį.

Daugiau kaip prieš dešimt metų jau esu sakęs ir ne vienas užsienio strateginis planuotojas labai aiškiai supranta paprastą dalyką: nacionalinio saugumo pagrindinis punktas yra demografija. Nes nėra ko ginti teritorijos, kuri yra ištuštėjusi arba žmonės gyvena visiškai nusivylę savo gyvenimu. Prasmė yra tik tada, kai tauta ir visuomenė, turinti savo valstybę, gyvena pilnavertį bendrą gyvenimą. Ir kur tam tikri dalykai dar yra šventi. Kaip šventas šimtmetis.

Ar mes per pastaruosius 10-20 metų iš mūsų aukščiausių pareigūnų ką nors išgirdome apie tą esminį nacionalinio saugumo punktą? Demografinį punktą. Ir, deja, mes matome kaip demografija pasaulio reikaluose tampa pirmuoju numeriu. Mes tokį modelį, kad čia nebūtų darbo ir nebūtų bendro gero gyvenimo, susikūrėme patys. Bet mums pasisekė, kadangi mes turime kanalą, kur nepasitenkinimą nuleisti. Jis nuleidžiamas į kitas Europos Sąjungos šalis. Jeigu mes, atimdami gyvybinę reprodukciją ir energiją nuleisdami į kitas šalis, džiaugiamės, tai su kokiu mąstymu ateiname į valstybės šimtmetį. Tam šimtmečiui idėjas buvau siūlęs ne sykį ir ne tik šimtmečiui. Idėjos labai paprastos. Būtinas ekonominio politinio mechanizmo keitimas. Tik tą keitimą yra sunku daryti, nes yra žmonių, kuriems tikrai gera administruoti ir kurie dėl to gerai gyvena. Buvo idėja, su kuria prezidentė ėjo į pirmąją savo kadenciją - vadinamieji tarėjai teismuose, kad teisingumo vykdymas būtų visuomenės, o ne tik teismų reikalas. Kur ta idėja? Pagrindinių demokratijos principų įgyvendinimas arba kėlimas ir įgyvendinimas būtų pagrindiniai valstybingumo punktai. Akivaizdu, kad be švietimo mokyklose, be nacionalinės švietimo sistemos jokia tauta, jokia valstybė negali egzistuoti. Ji tiktai gali paruošti žmones įvairioms rinkoms. Mes turime tą labai paprastą ideologiją - suprekintą švietimo sistemą, nes krepšelis rodo prekinius santykius. Mokinys perka iš mokytojo mokymo paslaugas, nebelieka nei auklėjimo, nei nieko. Nebelieka to, kuo buvo gyva visa švietimo sistema visais laikais. Mes šitą panaikinome. Tą patį panaikinome ir medicinos srityje, kai įvedėme paslaugų pirkimą. Ar tai padėjo mūsų visuomenei kažkaip geriau gyventi? Jokiu būdu.

V.DAUJOTIS: Kai kam padėjo.

V.RUBAVIČIUS: Be abejo. Kad ir kaip būtų paradoksalu, bet kokioje sistemoje labai greitai praturtėja ir patys turtingiausi žmonės gyvena skurdžiausiose šalyse. Ar tai suvokiame mes švęsdami šimtmetį? Apmaudu, kad turime Dievo dovaną, kurią vis dėlto labai netalentingai naudojame ir netalentingai gyvename.

Šaltinis: Respublika.lt