Nutiko įdomus dalykas: „Čikagos aide” skelbtas mano straipsnis apie tarpukario dailininką Juozą Penčylą, piešiniais populiarinusio sportą, įgavo netikėtą tęsinį. Jame rašiau: „O kodėl dabar mūsų sporto pasaulis neturi savo Juozo Penčylos? Profesionalūs fotografai, aišku, gerai, bet sportui reikia ne tik faktinės fiksacijos, čia gali tarpti ir humoras, satyra, tiesiog draugiška šypsena”. Į šį klausimą iš kolegos, žinomo sporto žurnalisto Broniaus Čekanausko gavau nelauktą atsakymą: „O dailininkas Kęstutis Šiaulytis?”
Satyros ir humoro žurnale „Šluota”
Kęstutį Šiaulytį pažįstu nuo tų laikų, kai dirbo dailininku satyros ir humoro žurnale „Šluota”, kurios senuose koridoriuose ir susipažinome. K. Šiaulytis Imponavo ne tik gebėjimais keliais štrichais ar potepiais išjuokti ir pašiepti visuomenės gyvenimo neigiamybes, žmogaus ydas, komiškus bruožus, meistriškai naudojant metaforą, hiperbolę, groteską, ironiją, alegoriją ar šaržo elementus. Imponavo ir jo draugiškas būdas, atviras bendravimas su žmonėmis. „Šluotoje” jis ir sustiprėjo, tapo žinomas kaip karikatūristas, šaržistas, subrendo kaip dailninkas. Atsiskleidė jis ir kaip talentingas akvarelių meistras, liejo jas subtiliai, su meile Lietuvos kraštovaizdžiui. O apie jo pomėgį sporto temai mažai težinojau. Dabar, arčiau susipažinęs su K. Šiaulyčio kūrybine virtuve, supratau, kad jis labai domisi sportu, olimpiniu judėjimu, yra sukūręs daug olimpiečių draugiškų šaržų, sporto tematikai skirtų karikatūrų, skelbtų Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose, užsienio humoro leidiniuose, tarptautinėse parodose.
Pradėjo Naujojoje Akmenėje
„Mano mokykliniai metai prabėgo Naujojoje Akmenėje, kur sportui buvo skirtas nemažas dėmesys. Miesto centre veikė sporto salė, ją lankyti galėjo kas norėjo. Šalia jos, septintajame dešimtmetyje išdygo dar didesnė sporto salė su balkonais žiūrovams. Joje nuo ryto iki vakaro vyko krepšininkų, tinklininkų, rankininkų, futbolininkų treniruotės. N. Akmenė didžiavosi moderniu stadionu, jame vyko sporto varžybos - šventės, kurias prisimenu tarsi kokius teatro spektaklius, matyt primenančius antikinės Graikijos sportines varžybas. O miestelio kiemuose, aplinkinėse dykvietėse kas vakarą vyko vaikų, paauglių futbolo turnyrai, žiemą – ledo rutulio be pačiūžų čempionatai, - prisimena K. Šiaulytis. – O mano mokykloje fizinio lavinimo mokytoju dirbo įdomi asmenybė - Pranciškus Tupikas, kaip, žinia, vėliau tapęs vienu iš Lietuvos Atkūriamojo Seimo nariu, Nepriklausomybės akto signataru. Aš lankiau tinklinio ir krepšinio treniruotes, vienu metu žaidžiau rajono moksleivių krepšinio rinktinėje. Taip išsiugdė meilė sportui”.
Jo seniausi prisiminimai apie sporto meną irgi siejasi su „Šluota”. Būdamas pirmokas žurnale išvydo piešinį – futbolo vartininkas su statybininko mentele rankose, stovi šalia plytomis užmūrytų vartų – varžovų pastangos įmušti įvartį bergždžios… Tokia paradoksali situacija vaikinukui paliko neišdildomą įspūdį. Dar būdamas moksleiviu susidomėjo humoristine grafika. Pirmosios jo karikatūros respublikinėje spaudoje buvo sportine tema.
Šaržo menas sovietmetyje - primirštas
„Mano, jau netrumpo gyvenimo bėgyje, sutikti sportuojantys žmonės ar profesionalai sportininkai dažniausiai būdavo atviro, komunikatyvaus būdo, turintys ir gerai išvystytą humoro jausmą. Tad man, sportas ir optimistinis, su humoro polėkiu požiūris į mūsų būtį – yra tarsi neatsiejami dalykai, ką aš savo humorografijose, skirtose sportui ir deklaruoju, - sako K. Šiaulytis. - Šaržo menas sovietmetyje, deja, buvo primirštas, gyvavo tik „Šluotoje“, šaržuojami buvo humoristinės kūrybos autoriai. 1989 metai laikraščio „Sportas“ žurnalistai man užsakė sukurti visos redakcijos darbuotuojų žaržus jubiliejinio, 5000 – ojo laikraščio numerio proga, o naujametinio numerio viršeliui – krepšininko Šarūno Marčiulionio šaržą”.
Pasirodo, kad dažnai šalys, kuriose vyksta svarbios sporto varžybos, turnyrai ar Olimpinės žaidynės, ta proga rengia ir karikatūrų konkursus. K. Šiaulytis nupiešęs dešimtis karikatūrų – humorografijų tokiems konkursams. 2014 metais paskelbtame tarptautiniame humoristinių piešinių konkurse, skirtame Sočio žiemos Olimpinėms žaidynėms, jis buvo apdovanotas diplomu.
Krepšinis – mano mėgiama sporto šaka
K. Šiaulytis sporto temą gvildena aktyviai ir produktyviai. Humorografijų – karikatūrų, komiksų sporto tema jau yra sukūręs apie tūkstantį. „Krepšinis – mano mėgiama sporto šaka, tad ir linksmų nuotykių šios sporto rungties varžybose įžiūriu daugiausia. Būna, stebint TV ekrane varžybas, kyla noras tas konkrečias rungtynes, jų sukeltas emocijas užfiksuoti humorografijoje,” - sako K. Šiaulytis, kurį dabar jau drąsiai galime lyginti su prieš karą garsėjusiu J. Penčyla.
K. Šiaulytis, kaip ir visi sportui neabejingi žmonės, ypač domisi Olimpiniu judėjimu, olimpinėmis žaidynėmis. Tačiau į jas reaguoja ne tik kaip eilinis sirgalius.
“Didelį įspūdį man paliko Rūtos Meilutytės olimpinis pasiekimas Londone. Šių žaidinių laukiau kaip niekada anksčiau, tad toks netikėtas Rūtos pasiekimas paskatino mane neakivaizdiniu būdu sudalyvauti šioje sporto šventėje - kol vyko varžybos Londone, kasdien piešiau po vieną, du trumpus komiksus olimpinių sporto šakų temomis. Piešinius publikavau tarptautiniame karikatūrų tinklalapyje TOONPOOL. Sukūriau ir publikavau 32 komikso "OLYMPIC ISLAND 2012" lakštus, svarstau kada nors išleisti šiuos piešinius ir atskiru leidiniu”.
K. Šiaulytis dažniausiai portretinius šaržus kuria iš natūros, „akis į akį“ su pozuojančiu asmeniu, menine plastika pristatydamas asmenį. Kurdamas šaržus jis stengiasi atrinkti būdingiausius asmens bruožus, kartais atskleisdamas ir piešiamo žmogaus visuomeninę padėtį, specialybę, pomėgius, buitį. Toks šaržas tampa savitu humorografiniu portretu. Beja, meno istorijoje žinoma daug atvejų, kai portretuojamasis mieliau save pristato tokiu šaržu, o ne fotografiniu atvaizdu. Manau, kad ir mūsų olimpiečiai bei jų gerbėjai su malonumu ir švelnia šypsena priims K. Šiaulyčio draugiškus šaržus, skelbiamus dabar „Čikagos aide”.
Vytautas Žeimantas
