Hessen žemė yra pačiame Vokietijos centre – tarp Tiuringijos ir Šiaurės Vestfalijos. Tai žemė, kurioje karaliauja bukai. Nuo šių senovės medžių pavadinimo skirtingose kalbose kilo žodžiai „knyga“ ir „raidė“. Hesene kas trečias medis – bukas. Bukų miškai, būdingi būtent Europai, ir iki paskutiniojo ledynmečio dengę praktiškai visą jos teritoriją, labai puikiai tarnavo žmonėms. Ilgamečiai, atsparūs oro ir temperatūrų kaitai, tiesiais kamienais ir tankia lapija bukai metė neperskverbiamą šešėlį ir neleido kitiems medžiams augti jų tarpe. Malkų pavidalu jie tiekė kurą, jauni ūgliai ir lapeliai buvo naudojami maistui, o jų mediena buvo naudojama ne tik baldų, virtuvės rakandų ir kitų buities įrankių gamybai, bet taip pat ir popieriaus, ant kurio buvo spausdinamos knygos, pramonėje.
Bukų giraitės buvo daugelio gyvūnų namai: elnių, šernų, vilkų, lapių, pelėdų, peslių ir miško sanitarų grifų. Daugybėje iš kalnų atitekančių perregimo vandens šaltinėlių gyveno dešimtys rūšių varlių, salamandrų, vabalų ir amebų.
Žinoma, kaip ir visur, uoli žmonių veikla ir vartojimas smarkiai sumažino miškų teritorijas, o gyvūnai neteko daugelio savo gyvenamųjų vietų. Šiuo metu Europoje yra likę vos 7 % priešistorinių bukų miškų.
Per visą žmonijos istoriją tik mūsų amžiuje bukų miškai sulaukė aplinkosaugininkų dėmesio ir rūpesčio. Šiuo metu jie yra paskelbti UNESCO pasaulio gamtos paminklų dalimi ir yra saugomi atitinkamų valstybių.
Milžiniškas Hesene esantis Kellerwald-Edersee nacionalinis parkas, užimantis 5 738 hektarų teritoriją, taip pat priklauso UNESCO saugomų objektų sąrašui. Šis parkas yra dalis bukų miškų masyvo, besidriekiančio iki pat Karpatų kalnų Slovakijoje ir Ukrainoje.
Žemėlapyje galima pamatyti, kad parkas yra nelygiakraščio trikampio formos. Prie jo šiaurinės pusės glaudžiasi 27 kilometrų ilgio Edersee ežeras, atsiradęs užtvenkus Eder upę.
Mano kelionė į Vokietiją drauge su jaunų gamtos mylėtojų grupe prasidėjo apsilankymu Waldeck pilyje, esančia to paties pavadinimo mieste, įsikūrusiame ant pailgo ežero kranto. Pilis buvo pastatyta 1150 metais ir priklausė Boos-Waldeck aristokratų šeimai. 1858 metais šiuose rūmuose gimė paskutinė dinastijos atstovė, būsimoji Nyderlandų karalienė Ema.
Ant žalios kalvos įsikūrusi pilis mena ilgą ir įdomią istoriją, kurioje netrūksta karų, griovimų, o taip pat ir pusiau istorinių legendų. Pasak vienos iš jų, pilies gyventojai daugelį metų vandens eidavo semtis į upę. Kelias buvo ilgas ir vingiuotas, o speiguotu žiemos oru – praktiškai nepasiekiamas. Galiausiai buvo nuspręsta dviem pilies rūsiuose laikomiems kaliniams pažadėti laisvę mainais už tai, kad šie iškas šulinį. Tie ėmė iš lėto kastis gilyn per sunkiai įveikiamą akmeninę skaldą, savo dienas ir naktis leisdami tamsioje vertikalioje šachtoje. Vanduo galiausiai buvo pasiektas 120 metrų gylyje po dviejų metų. Ir iš tiesų, abu šulinį iškasę kaliniai buvo paleisti į laisvę, tačiau vienas jų iš karto numirė, o kitas – apako nuo saulės šviesos...
Tyliu gilaus ežero vandeniu plaukioja burvaltės ir dideli pramoginiai kateriai – vienu iš jų į poros valandų kelionę leidosi ir mūsų grupė, kurios metu dar suspėjome ir išgerti kavutės. Laivo salone pasirodė besąs nedidelis kavos baras su puikiu kavos gėrimų ir tortų pasirinkimu.
Šiandien Waldeck pilyje mažai kas primena šią tragišką istoriją. Rūmų terasoje, iš kurios atsiveria vaizdas į ežerą, švenčiamos vestuvės, aplinkui išsibarsčiusios gražutės vejos, nusagstytos žydinčiomis kiaulpienėmis ir saulutėmis, o nuo gretimos kalvos nusidriekia jau 50 metų veikiančio lyninio keltuvo kelias, iš kuriuo keliaujančių girgždančių vagonėlių galima apžiūrėti pilį, ežerą ir miškais apaugusias kalvas.
Tyliu gilaus ežero vandeniu plaukioja burvaltės ir dideli pramoginiai kateriai – vienu iš jų į poros valandų kelionę leidosi ir mūsų grupė, kurios metu dar suspėjome ir išgerti kavutės. Laivo salone pasirodė besąs nedidelis kavos baras su puikiu kavos gėrimų ir tortų pasirinkimu. Aš išsirinkau tortą su plaktos grietinėlės pataluose patogiai įsitaisiusiais šviežiais juodaisiais ir raudonaisiais serbentais. Mūsų grupėje buvę tikri amerikiečiai net nežinojo, kas tai per uogos, nes nebuvo tokių matę, o paragavę nusprendė, kad jos per rūgščios...
Iki saulėlydžio mes dar spėjome pasivaikščioti ežero pakrante, paskui pavakarieniavome vietiniame restorane – valgėme šių metų derliaus baltuosius smidrus su bulvėmis (šiuo metų laiku visuose restoranuose yra patiekiama tas pats) – ir pernakvojome gražutėliame ir švarutėliame viešbutyje Ringhotel Roggenland Waldeck su įskaičiuotais pusryčiais, kurių meniu buvo milžiniškas dešrelių ir silkės pasirinkimas.
Į kitos dienos programą buvo įtrauktas pasivaikščiojimas po nacionalinio parko bukų giraitę. Susitikome su parko direktore Jutta Seuring ir patyrusia ekskursijų gide Rita Wilhelmi, kurios pravedė mūsų grupę per tą parko teritoriją, kuri sąmoningai yra palikta visiškai nepaliesta, kad gamta galėtų nors iš dalies atkurti prarastą pusiausvyrą. Labai gaila, kad žmonės savąja veikla ne tik sunaikino liūto dalį europinio buko miškų, bet net ir jų vokišką pavadinimą „Buchenvaldas“, kuris tapo nužmogėjimo ir žydų bei kitų „nepilnaverčių“ žmonių grupių naikinimo to paties pavadinimo nacistinės Vokietijos konclageryje, sinonimu.
Nedidelės kalvos ir akmeningas, daugybės šaltinėlių išvagotas dirvožemis sudarė sąlygas Kellerwald-Edersee parke iš naujo augti naujam bukų miško atžalynui, nuo vėlyvo pavasario džiuginančio ryškia šviesiai žalia spalva, ir iš tolo atrodančiam kaip smaragdinė banguojanti jūra. Parko teritorijoje yra daugiau nei 50 kalvų su aukštų, tiesių, o kartais keistai išsiraičiusių, samanomis ir sumedėjusiais grybais apaugusių bukų giraitėmis.
Mes sustojome pailsėti ir ant pievelės prie buvusio medžiotojų namelio Bathildishuette surengėme iškylą: kol jauni ir sportiški mūsų grupės nariai kapojo duoną su dešra ir sūriu, aš, nugara atsirėmusi į medį, tuštinau jau trečią buteliuką vandens ir bandžiau atgauti kvapą. Į mano klausimą, kiek kilometrų mes nuėjome nuo ryto, kai, pradėję nuo šiaurinių parko vartų, pasak gidės, perėjome apie pusę visos teritorijos, ji linksmai atsakė „Aštuonis-devynis, tikrai ne daugiau nei dešimt!“ Tai žinoma, kas čia skaičiuoja!
Po iškylos ji vis dėlto mūsų pasigailėjo ir iškvietė dviem arkliukai pakinkytą parko vežimaitį, kuris mus nugabeno prie pietinių vartų.
Tekstas ir nuotraukos - Emos Krasov
