„Atostogos daro stebuklus… gydo kūną ir sielą; mums to nepastebint, pakeičia mūsų požiūrį į tuos pačius dalykus…“

„Vita, kupina įspūdžių, su švelnia šypsena lūpose žvelgė pro lėktuvo langą... Atmintis, neleisdama įsijausti į artėjančią kasdienybę, dar ir dar kartą moterį grąžino į tas mielas trumputes atostogas.

...Rodos, ką tik abi su Daina, Vitos pussesere, vaikščiojo Vienos senamiesčio gatvėmis, mojuodamos pravažiuojančiose karietose sėdintiems Austrijos sostinės gyventojams ir svečiams; rodos, ką tik didžiulio karališko miesto oras virpėjo nuo dviejų moterų, atsipalaidavusių nuo buvusio gyvenimo įtampos, nuoširdaus kvatojimo; rodos, tik ką pro jų akis praslinko milžiniški, tarsi baltu šydu apsigaubę viršūnes kalnai; rodos, ką tik keliaudamos laivu klausėsi austrų liaudies melodijų, kurias lyg joms vienintelėms atliko du jauni vaikinukai, pasidabinę tautiniais kostiumais, kurių „vinis“ buvo skrybelaitės su papuošalu, pagamintu iš briedžio uodegos šerių; rodos, ką tik abi moterys šoko gatvėje austrų pasiutpolkę kartu su puošniai apsirėdžiusiais austrų liaudies šokių kolektyvo šokėjais; rodos, ką tik Vita ir Daina atsargiai žengė įspūdingo Vienos operos teatro paradiniais laiptais, klausėsi Piotro Čaikovskio muzikos, „maudėsi“ atgijusiame Aleksandro Puškino romane „Eugenijus Oneginas“, žavėdamosios Tatjana bei piktindamosios Onegino puikybe, o savyje spėliodamos aktorių tautybes pagal jų akcentą, dainuojant rusiškus tekstus; rodos, ką tik...

...Lėktuvo langas buvo padengtas smulkiais lietaus lašeliais, jie spindėjo tarsi Svarovskio akmenukai ir Vitai priminė tyliai gyvenančią prabangą Vienos Svarovskio kristalų muziejuje.

Kitokia prabanga, tačiau ne mažesnė, moteris pasitiko Austrijos imperatorių vasaros rezidencijoje – Šionbruno rūmuose ir parke..., kur ypatingą pėdsaką paliko ilgiausiai gyvavusi – net šešis šimtus metų - Habsburgų dinastija. Susipažinimu prisilietusi prie Austrijos imperatorių šeimos narių gyvenimo istorijų, Vita dar kartą įsitikino, kad visų žmonių gyvenimai labai panašūs, nepriklausomai nuo titulų ar turimų turtų. Ir kad Alos Pugačiovos atliekamos dainos „Vsio mogut karali“ tekstas prasmingas: labai retas valdovas veda iš meilės, o jų – valdovų – dukros teka iš meilės dar rečiau...

...Dukros... Šiandien Lietuvoje Motinos diena. Vita toli nuo Lietuvos, tačiau ir jos dukros toli, išskyrus mažąją. Tačiau nepriklausomai nuo to, koks atstumas jas skiria nuo Vitos, dukrytės visada šalia. Ir to patvirtinimas šios dienos pradžia. Ji laiminga, ryte išgirdusi ką tik iš miego nubudusios jaunėlės balsą „mieliausia, brangiausia, mylimiausia mamyte...“, Australijos ryto laiku atsiųstoje žinutėje nuo vyriausios dukros sveikinimo tekstas identiškas „mieliausia, brangiausia, mylimiausia mamyte...“. Ji žino, kad dar kartą ji šiuos žodžius išgirs ištariant mažosios lūpomis „mieliausia, brangiausia, mylimiausia mamyte...“, kai pasieks savo namus.

Gera gyventi, kai žinai, jog esi svarbi. Svarbi dukroms, svarbi seseriai, kuri niekada nepamiršta tavo dovanotos pasiaukojančios meilės jai - Vaivai, tuo metu dar visai mažutei, net vienuolika metų jaunesnei už Vitą. Tada mažylei buvo labai svarbi sveika mama, tad sergančią mamą pakeitė vyriausia sesuo – ji, Vita. Todėl nekeista skaityti „jaunajai mamai“ skirtą sveikinimą nuo sesers, tačiau labai graudu... ir negėda, kai pajutus tokį mielą sesutės dėmesį, Vitai skruostu nurieda karšta ašara...

...Lėktuvas atsiplėšia nuo žemės ir pradeda kilti. Visi realūs objektai dideliu greičiu mažėja ir tampa tarsi brėžinyje pažymėtais simboliais, kol įvyksta stebuklas: dangus lyg apsiverčia ir lieka apačioje - ten spingsi milijonai geltonų žiburiukų, jie pastebimai mažėja, tampa tarsi realiomis dangaus skliautą puošiančiomis žvaigždėmis ir išnyksta visiškai.

Lėktuvas nyra į debesis, primenančius minkštus mamulės patalus. Vita kažin kodėl šį kartą debesis nori sulyginti su žmogiškosiomis problemomis, iš kurių kada nors vis tik tenka išnirti... O išnirus pasitinka tuščias skaidrus laukas su rausvu horizontu – tai laisvė su svajonėmis.

Laisvė ir atostogos neatsiejamos. Ji tokia dėkinga Dainai už kvietimą keliauti – tai lyg dovana - laisvė nuo visko, kas liko realiame gyvenime. Ir ne tik kvietimas – dovana; tai ir laikas praleistas kartu; ir grįžimas į vaikystės prisiminimus; ir bendravimas, diskutuojant psichologinėmis temomis, ieškant tikėjimo tiesų, dalinantis patirtais buvusių kelionių įspūdžiais; ir, svarbiausia, juokas iš tų pačių dalykų. Gal ne šiaip teigiama, kad suprasti humorą gali tik labai artimos sielos.

...Tik keturios dienos, o tiek daug pamatyta, tiek daug pažinta ir sužinota, tiek daug pajausta... Potyriai turi susigulėti, kad galėtum juos grįžus išsamiai papasakoti. Tai padeda sustabdytos akimirkos. Tačiau Vita ir Daina įsitikinusios, jog istorijos pojūčio ir ypač gamtos didybės bei žavesio, taip pat kitos tautybės žmonių bendravimo grožio, jų tarpusavio santykių ypatumų neįmanoma perduoti net pačia kokybiškiausia nuotrauka.

...Stiuardesė paprašė prisisegti diržus – lėktuvas leidžiasi: dangus tapo skylėtas. Lyg jam praplyšus atsivėrė nuostabūs vaizdai...“

Kartais pakanka trumpučių atostogų ir prieš atostogas regėti brėžinio simboliai atostogoms pasibaigus tampa nuostabiais peizažais.

Su meile, Vida Meilė