Litas mums atrodo toks savas, įprastas. Sunku patikėti, kad iš tiesų lito valiuta Lietuvoje naudojama vos 40 metų. 2015 m. mūsų laukia istorinis pasikeitimas – litus pakeis eurai. Pastarieji nėra labai laukiami. Juk litas – nacionalinė valiuta. Tai ne vien banknotas, skirtas atsiskaityti už paslaugas. Lito kūrėjai sąmoningai kiekvienoje kupiūroje užrakino po brangenybę visiems lietuviams. Iš banknotų žvelgia žmonės, kurių vaidmuo buvo svarbus kuriant nacionalinį tapatumą.
Artėjant laikui, kai teks neišvengiamai atsisveikinti su litu, verta atidžiau pasižiūrėti, kas „paslėpta“ šioje valiutoje. Kodėl nenorime jos paleisti? Ar, pakeitę litus eurais, prarasime dalį tapatybės? Ar litas – iš tiesų esminė lietuvybės, tautiškumo dalis, būtinas valstybingumo elementas? O galbūt – tik istorijos dalis, praeitas etapas?
Litas – „nelietuviškas“ pavadinimas?
Pirmą kartą idėja įsivesti savo valiutą kilo 1919 m. pradžioje, tačiau įgyvendinta tik po trejų metų. Pasak istoriko Norberto Černiausko, pati mintis atrodė avantiūristiškai: „Buvo siūloma sieti savo finansinę sistemą su vokiška. Manyta, kad ji yra patikimesnė, nors ir turi sunkumų, tačiau tikėta, jog atsigaus.“
Įdomu tai, kad, N. Černiausko teigimu, valiutos įvedimui labiausiai priešinosi tautininkai: „Valdemaras nuolat kartojo, jog sava valiuta tokioje valstybėje neišsilaikys. Tam įrodyti turėjo ir pavyzdžių – latviai ir estai, įsivedę valiutas keleriais metais anksčiau, jau turėjo problemų.“
Priėmus sprendimą įvesti nacionalinę valiutą, pereita prie svarstymų, kaip ją vadinti. Po ilgų diskusijų Seime liko du pagrindiniai konkurentai: litas ir muštinis. Nors šiandien lito pavadinimas skamba kaip Lietuvos vizitinė kortelė, jo krikštytojams taip neatrodė.
Dar 1919 m. pirmieji nacionalinės valiutos šaukliai planavo ją pavadinti muštiniu. N. Černiausko teigimu, Lietuvoje muštiniu vadintas XVIII a. piniginis vienetas. Būtent muštinis atstovavo tautininkų interesams, tautiškumui ir valstybingumui. Pasirinkus jį, būtų pabrėžiama Lietuvos valstybingumo tąsa.
Litas nugalėjo ne dėl tautinių, patriotinių, o dėl tarptautinių interesų. Jo skambesys buvo suvoktas kaip suprantamesnis užsieniečiams, kuriems būtų sunku ištarti muštinio pavadinimą.
Tuo metu buvo kuriamos daugelio Europos valstybių nacionalinės valiutos. Litas – tai modernios valstybės ženklas, pabrėžiantis Lietuvos dalyvavimą tarptautiniuose procesuose. Pirmasis litas niekuomet nebuvo laikomas lietuviškumo, tautiškumo šerdele.
„Savas laikas“... eurui?
V. Laurinavičiaus sutinka, jog litas – tai nacionalinis simbolis. „Sovietinės okupacijos metu žmonės prisimindavo, kad turėjome savo valiutą, kuri buvo stipri. Turėjome savo valstybę, kurioje veikė nacionalinė valiuta. Todėl prarasti litą – tai atiduoti dalį valstybingumo. Bet ką reiškia atidavimas? Juk situacija visiškai pasikeitusi.“
Pasak V. Laurinavičius, lito atsisakymas – tai įnašas į bendrą Europos taiką, gyvenimą, ateitį. ES susikūrė tam, kad būtų užkirstas kelias ateities konfliktams. „Sakome, kad mums gaila lito. Tačiau mūsų litas juk cirkuliavo 1922–1941 m. ir nuo 1993 m. iki dabar. Pvz., Graikijos drachma cirkuliavo kelis tūkstančius metų. Visos valstybės tai daro – deda savo valiutas į aukurą, kurį visi prižiūrime. Aš matau bendros integracijos, bendro saugumo prasmę.“ V. Laurinavičiaus teigimu, euro įvedimas bus labiau techninė operacija: „Mes ir dabar turime eurą – litas prie jo pririštas. Nors valiuta kita, tačiau, pvz., krintant eurui, krinta ir litas.“
Pasak istoriko, iškeitus litus į eurus praradimas bus tik simbolinis. „Iki nacionalinių valstybių atsiradimo pinigai nors ir turėdavo tam tikrus ženklus, sąryšius su atskiromis valstybėmis, visada buvo pritaikytas bendresnei rinkai. Su konkrečiais pinigais niekas savo valstybingumo nesiejo. Ekonominiai interesai – platesni, nei valstybiniai“.
Lito praradimas, N. Černiausko teigimu, pavojų valstybingumui nesukels: „Basanavičiaus ir Daukanto neužmiršime.
Geriau žmonės gailėtų jų ne ant pinigų, o paskaitytų apskritai, ką jie rašė. Tai simbolinė prasmė, ir tiek. Reikia saugoti savo tautinius jausmus skaitant Basanavičių, Daukantą ar Maironį, o ne trinant juos kišenėje.“
