Šiame straipsnyje skaitytojams trumpai pristatysiu karmos ir reinkarnacijos koncepcijas, kurios nuo XX amžiaus Vakaruose tapo pakankamai populiarios, tačiau, deja, suvokiamos tik labai paviršutiniškai ir dažniausiai perdėm supaprastintai. Tikiuosi, kad tiems, kas šiomis temomis domisi, kai kurie dalykai taps aiškesni, o pats pasaulio vaizdas bus pilnesnis.
Reinkarnacijos (lot. „sugrįžimas į kūną“) sąvoka pas mus atkeliavo iš Rytų. Tačiau ją atrandame ne tik tokiose religijose kaip hinduizmas ir budizmas su visomis savo atšakomis ir srovėmis.
Aišku yra ir tai, kad ortodoksiniame judaizme (kabalizme) taip pat yra reinkarnacijos patvirtinimas (aprašytas darbe Sha'ar ha Gilgulim („Reinkarnacijų vartai“), be to, kai kurie idėją apie sielos persikūnijimą priskiria ir ankstyvajai krikščionybei, nors nuorodos į reinkarnaciją mininčias krikščioniškų raštų eilutes yra labai retos, o citatos, kurioms priskiriami įrodymai apie reinkarnacijos idėją, taip pat labai nevienareikšmiškos. Islamas reinkarnaciją taip pat neigia. Tačiau ir krikščionybėje, ir islame egzistuoja idėja apie siaubingą teismą, kai mirusieji stos prieš Dievą, kad būtų teisiami ir pagal savo darbus bei tikėjimą būtų siunčiami į Rojų arba Pragarą.
Svarbu paminėti, kad hinduizme ši idėja taip pat egzistuoja, tačiau teismą vykdo ne pats Dievas, o mirties ir teisingumo valdovas Jamaradža, kuris nusidėjėliams pasirodo siaubingu, o teisuoliams – nuostabiausiu pavidalu.
Priklausomai nuo teismo baigties, sieloms yra paskiriamas kitas gimimas ir naujas gyvenimas – tai, kas atrodytų yra kelio pabaiga, Rytų religijose yra tik tarpinės būsenos (nors kai kuriais išimtinais atvejais siela yra išlaisvinama iš nuolatinių gimimų ir mirčių serijos). Toliau šiek tiek plačiau pakalbėkime apie hinduizmą ir budizmą kaip supratimo apie reinkarnaciją šaltinį.
Taigi, kas nulemia tolimesnio sielos įsikūnijimo rezultatus ir kokie jie gali būti? Vedų kosmologijoje ir filosofijoje yra suskaičiuojama 8 400 000 gyvybės formų, iš kurių 400.000 priskiriama protingoms gyvybės formoms. Žinoma, čia kalba eina apie rūšių ir pavidalų, o ne apie pačių būtybių kiekį. Be protingų būtybių yra išskiriamos ir kitos grupės: 900 000 vandens gyventojų, 200 000 medžių ir augalų, 1 100 000 vabzdžių ir roplių bei 1 000 000 paukščių pavidalų. Keturkojams (žinduoliams ir ne tik) priskiriama 3 milijonai pavidalų. Atitinkamai siela gali įsikūnyti į bet kurį iš šių kūnų, ir, beje, ne tik Žemėje, bet ir bet kurioje iš planetų. Pagal vedų kosmologiją egzistuoja žemoji, vidutinė ir aukštoji būties plotmė (šitas suvokimas atsikartoja taip pat ir skandinaviškoje, lietuviškoje ir kitose senosiose kultūrose). Be to, egzistuoja 14 planetų sistemų lygių – nuo pačių žemiausių, pragariškų, iki pačių aukščiausių, rojiškų. Yra pasauliai, kuriuose siela patiria vien malonumus, pasauliai, kuriuose ji progresuoja, pasauliai, kuriuose ji atlieka bausmę ir tie pasauliai, kuriuose ji įgauna didesnę pasirinkimo laisvę – tai yra planetose, esančios toje pačioje plotmėje kaip ir Žemė. Ši Visatos sandara yra gana detaliai aprašoma penkiose Bhagavata purana giesmėse ir statistiniam piliečiui atrodo labai neįprastai. Studijuojant šiuos raštus galima suprasti, kad dimensijų yra kur kas daugiau nei trys, o dangaus gyventojai bei aukštesnės būtybės gali jas suvokti ir priimti didesniais kiekiais nei Žemės gyventojai.
Dabar plačiau pakalbėkime apie tai, kas dar šiame materialiame pasaulyje nulemia tai, kokį kūną įgis žmogus gimdamas iš naujo. Seniausiasis šventraštis Bhagavadgyta (8 skyrius, 6 giesmė) skelbia – „Gyvos būtybės sąmoningumas mirties akimirką apsisprendžia, kokio tipo kūną jis įgys kitame gyvenime“. Štai todėl mūsų būsimą gyvenimą nulemia ne tik mūsų praeities poelgiai, tačiau ir mūsų troškimai bei ketinimai. „Bijok savo troškimų, nes jie gali išsipildyti“ – primena tikrai išmintinga sena patarlė. O apie ką gi galvoja žmogus savo paskutinę akimirką? Tiksliai to sužinoti neįmanoma, juk nėra ko paklausti. Vis dėlto, daug supratingų asmenybių, turėjusių mistinių patyrimų, o taip pat ir Rytų raštai, tikina, kad žmogaus mintis jo mirties akimirką nulemia jo praeitas gyvenimas ir vyraujantis mentalitetas. Jei žmogus jaučia prieraišumą kokiam priešingos lyties atstovui, tai mirties akimirką galvos apie tą žmogų. Ši mintis gali trukti vos akimirką, tačiau jos pakaks, kad ji paskutiniuoju žmogaus sąmonės blyksnio metu nulemtų jo ateinantį gyvenimą. Prieraišumas prie naminių gyvūnų gali nulemti, kad asmuo įsikūnys į panašų pavidalą, ir taip toliau. Čia galioja pritraukimo dėsnis, toks traukia tokį. Mintis yra materiali, o jos kryptis keičia proto formą ir struktūrą, pritaiko jį prie objekto, į kurį koncentruojasi mintys.
Žinoma, asmuo gali būti tiek nusidėjėlis, tiek teisuolis, tačiau aptartoji taisyklė galioja visiems. Skirtumas tik tas, kad užkietėjusiems nusidėjėliams tenka atidirbti savo karmą ir pereiti per pragariškus pasaulius. Tai yra tie pasauliai, kuriuose, pagal vedų kosmologiją, laikas ten esantiems slenka daug lėčiau. Ir kai į Žemę panašiuose pasauliuose praeina dešimtys metų, ten praeina tūkstančiai. Štai kodėl daugumos senųjų kultūrų raštų pragaras yra vadinamas amžinu. Tačiau tai yra netiesa, ir, atidirbusi savo karmą. siela gauna galimybę grįžti į aukštesnį lygį.
Čia yra viena įdomi detalė. Pagalvokite, kas vyksta su jumis, kai dėl kažko labai stipriai kenčiate. Teisingai. Jūs negalite galvoti apie nieką kitą, tik apie kančios objektą – tebūnie tai žmogus, situacija, ar ligos paveiktas organas. Jūsų sąmonė deformuojasi ir susitraukia, jūs nebesugebate plačiai mąstyti. Tas pats vyksta ir pragare. Štai dėl ko manoma, kad iš pragariškų planetų sielos nepatenka į žmogiškus kūnus – jų protas paprasčiausiai tam nepajėgus. Be to, nusidėjėliai visada turi stiprių troškimų, kurie stumia juos pasitenkinimo keliu, nepaisant jokių įstatymų. O žemų troškimų tenkinimas labiau tinka gyvūnų kūnams, kur padaras neužsidirbinėja karmos, todėl turi galimybę pilnai tuos troškimus patenkinti. Teisingas yra ir priešingas kelias – aukštesnės asmenybės turi galimybę atgimti aukštesnėse planetose, angeliškose bendruomenėse, kurioms būdingas grožis, talentas arba mistiškos galios.
Tačiau ir tai nėra amžina – gerų darbų atsargos išsenka ir ateina laikas, kai net tokie subjektai, kaip Bethoveno siela, turi sugrįžti į Žemę. O kaip kitaip paaiškinsi įgimtą tokių asmenybių genialumą? Išskirtinai pažangūs asmenys arba tie, kurie gyvena radikalioje askezėje, gali įgauti pusdievio, vienos iš Visatos veiklos sferų ar jėgų valdovo, ar rišos (išminčiaus) – asmenybės, kuri tampa kitų sielų mokytoju, statusą.
Šio straipsnio tęsinyje detaliau aptarsiu pačius karmos mechanizmus ir tai, kodėl mūsų planeta vedų kosmologijoje turi ypatingą statusą.
Artiomas Čeremisinas,
Ryga, Latvija
