Panevėžiečio žurnalisto Audriaus Skačkausko gyvenimo enciklopedija pasipildė trečiąja miniatiūrų, novelių apie gyvenimą knyga „Neleisk angelui nukristi nuo peties-3“. Autoriaus manymu, šioje, trečiojoje knygoje, savo istoriją papasakojus ir žmonai Aušrai – gyvenimo meilei, įkvėpėjai ir angelui sargui, – knyga tapo pilna ir išbaigta. Išliejęs ne vieną šlakelį saviironijos, kai būdavo sunku, kabindavęsis už kokio nors pomėgio, darbo arba tiesiog ėjimo į niekur parke, Audrius knygoje pasakoja ir liūdnas, ir perpintas humoro gaidele gyvenimo istorijas.
Šmaikščių minčių iš A. Skačkausko galvos neištrynė nei laikas, nei priklausomybės: „Karštis išmuša mintis ir smegenys ima dirbti budėjimo režimu. Prisiskambinti smegenims galima, bet iš pradžių tenka palaukti ilgo signalo, po to dainelės „Atsibuskit, smegenėlės“ ir tik tada įvyksta sujungimas. Bet jau kai sujungia, tai irgi nieko gero. Mintys padrikos, nuo karščio piktos, o liežuvis bele ką mala, tarsi atskirai nuo smegenų gyventų“.
Gyvenimas sudarytas iš nesibaigiančių bėdų. Knygos autoriui teko nueiti ilgą išsivadavimo iš priklausomybių kelią ir nepalūžti. Jos gali sekti visą gyvenimą, jei neatsiras šalia angelas sargas.
Svarbu, kad neužsirakintų brangiausių žmonių širdys. Reikia palaikymo visur ir visada, drąsinti, tikėti ir laukti.
Aušros istorija
Skačkausko mylimosios Aušros pasakojimas itin jautrus ir drąsiai atviras, svarbus akcentas, vainikuojantis ne tik šią knygą, bet ir pirmąsias dvi.
Gyvenimas Aušros nelepino: dvi iširusios santuokos, du vaikai, nusivylimas pačia savimi dėl neišsipildžiusių ir nepasiektų svajonių, artimiausių žmonių nuolatinis svaiginimasis taurelėje, kai viena priklausomybė pritraukia kitą. Aušrai pavyko rasti savyje jėgų pasirūpinti broliu, padėti tiems, kam labiausiai reikėjo jos pagalbos. „Vienišesnio žmogaus už jį aš nesu sutikusi. Kai skauda jam, skauda ir man“, – pasakoja Aušra apie brolį.
„Šiandien esu radusi atsakymus į daugelį klausimų, šiandien mano emocijos ir jausmai yra ramūs, esu saugi, laiminga, mylima ir mylinti moteris, išsipildžiusi mama ir močiutė. Šiandien manęs nebelanko vienišumo ir apleistumo jausmas, nebekaltinu savęs dėl nieko“.
Pasak Aušros, širdies balsas niekuomet neapgaus, o likimas jai siuntė pačius tikriausius ir geriausius žmones, draugus, pažįstamus.
„Mano širdis kalba, kad
Bus lietus, rugpjūčio perkūnija,
Medžiai verks liūdesio ašarom,
Aidės miškai mano volungės klyksmu,
Patvins upės ir plauks dideli laivai –
Dideli jaukūs vilčių namai.“
1988-06-23
Į širdį atėjo ramybė kai, pasak Aušros, „susižavėjimas, aistros, nuoskaudos ir baimės tapo draugyste, palaikymu, kantrybe. Puikybė – nuolankumu. Ambicijos – prisitaikymu vienas prie kito. Mano vaikai – mūsų vaikais...“
Nėra parašytų gyvenimo taisyklių ir receptų. Receptus rašo širdys.
Knygą išleido VšĮ „Amalkeros Leidyba“ Panevėžyje, iliustravo dailininkė Milda Radvenskaitė.
Loreta Nikolenkienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė
