Turbūt kiekvienas, naršantis internete, yra susidūręs su pašiepiančiais, kasdienybės aktualijas atspindinčiais paveikslėliais – vadinamaisiais memais. Niekam nepriklausantys, greitai kintantys ir sklindantys jie tapo svarbia ir įprasta internetinio folkloro dalimi, tačiau nuo ko viskas prasidėjo?
Kuo memas panašus į geną?
Pirmą kartą terminas „memas“ buvo pavartotas dar 1976 m. – jį savo knygoje „The Selfish Gene“ aprašė evoliucijos tyrinėtojas Richardas Dawkinsas. Šiame veikale mokslininkas memus palygino su genais. Anot jo, lygiai taip pat kaip pastarieji biologijoje, memai bendruomenėms padeda perduoti, platinti ir taip išsaugoti kultūrinę informaciją bei tradicijas. Be to, jie turi tokią pačią savybę skleisti informaciją neįtikėtinu greičiu. Tiesa, Dawkinsas internetinių memų atsiradimo turbūt dar negalėjo numanyti ir šį terminą labiau taikė liaudies melodijoms, mitams, priežodžiams bei kitoms XX amžiuje įprastoms folkloro rūšims.
Memai = įvairovė
Klasikinis internetinio memo variantas – tai piešinėlis ar nuotrauka su dėmesį patraukiančia teksto eilute viršuje bei juokelio kulminacija apačioje. Tačiau tai tikrai ne vienintelė memo forma – jais gali tapti ir vaizdo įrašai, atskiri internetiniai tinklalapiai ar socialinių tinklų paskyros. Jų klasifikacijos būdų taip pat yra ne vienas. Juos grupuoti galima pagal temas, kurios įvairuoja nuo populiariosios kultūros iki politikos, taip pat kilmės šalį, socialinę grupę, kurioje memas plinta, arba vaizduojamą personažą. Beje, jais tapti gali kone bet kas: realūs žmonės, televizijos ar filmo veikėjai, išgalvoti personažai, gyvūnai, animuoti objektai ar karikatūros.
Pradžia: šokantis kūdikis ir...
Pirmojo internetinio memo ir virusinio įrašo titulas neretai yra suteikiamas animuotam šokančio kūdikio paveikslėliui, dar žinomam kaip „Baby Cha-Cha“. Ritmingai pagal Švedijos roko grupės „Blue Swede“ dainą „Hooked on a Feeling“ judantis kūdikis turėjo telikti eksperimentinio 3D produkto pavyzdys, kurį 1996 m. sukūrė programinės įrangos įmonė „Kinetix / Autodesk“. Tačiau vienas iš šį failą redagavusių programuotojų jį elektroniniu paštu persiuntė kolegoms ir taip netyčia pradėjo nebevaldomą kūdikio kelionę internete. Paveikslėlis jau po metų turėjo savo tinklalapį, nuo 1998-ųjų įvairios jo variacijos buvo pradėtos rodyti seriale „Ally McBeal“, o vėliau šokantis kūdikis buvo parodijuojamas ir vienoje „Simpsonų“ serijoje.
... šokantys žiurkėnai?
Kai kurie šaltiniai prie pirmųjų internetinių memų priskiria ne tik „Baby Cha-Cha“, bet ir „The Hampsterdance Song“ vaizdo klipą. Jame taip pat šokama, tik tai daro... animaciniai žiurkėnai. Įrašas tapo sensacija ir žaibiškai po elektronines pašto dėžutes bei įvairiose pokalbių grupėse pasklido 1998-aisiais. Šis animacinių graužikų šokis vėliau sulaukė daugelio, taip pat virusiniais memais tapusių kopijų ar parodijų. Panašu, kad būtent žiurkėnų hitas įkvėpė populiariuosius kiaulės („Dancing Pig“) arba degtukų („The Matchstick Dance“) šokio memus.
Išimtis iš taisyklės, arba kiek uždirba „Trollface“ autorius?
„Google“ paieškos sistemą suvedus vieno žinomiausių memų pavadinimą „Trollface“, galima rasti tūkstančius skirtingų veidelių, vaizduojančių vadinamuosius interneto „trolius“. Tai memams įprasta: išpopuliarėjusiam originalui žaibiškai sukuriama naujų, kitaip interpretuotų kopijų ir niekas nesijaudina dėl pažeistų autorinių teisių.
Tačiau originaliojo „trolio“ kūrėjui pavyko pakeisti įprastą tvarką ir uždirbti apvalią sumą. Carlosas Ramirezas juodai baltą karikatūrą į platformą „imageboard4chan“ įkėlė 2008-aisiais – iš jos uždirbti, matyt, nesitikėjo, nes paveikslėlį publikavo anonimiškai. Net memui plačiai pasklidus ir atsiradus jo variacijoms, autorius laikėsi nuošalyje. Tačiau, kai „trolio“ veidelis tapo ne tik bendrojo internetinio folkloro dalimi, bet buvo pradėtas naudoti komerciniais tikslais – Ramirezas nusprendė įrodyti ir apginti savo autorines teises. Jam tai pavyko ir vėliau viename interviu Ramirezas prasitarė, kad internetinio „trolio“ veidelis jam uždirbo daugiau nei 100 tūkst. JAV dolerių.
