„O bijoti reikia tik to, kuris sako: „Aš žinau, kaip reikia!“ Vykite jį! Netikėkite juo! Jis meluoja! Jis nežino, kaip reikia!“ - Aleksandrui Galičiui, šias eilutes parašiusiam beveik prieš pusę amžiaus, ir visai apie kitą šalį, ko gero – kaip ir daugumai mūsų iki dar visai neseniai – net ir baisiausiame sapne negalėjo prisisapnuoti, kad jos gali būti aktualios ir Jungtinėms Valstijoms.
Tačiau, deja, dabar jos skamba taip, it būtų parašytos čia ir dabar. Aš net nežinau, kas apskritai yra blogiau vyriausybės vadovo poste – ambicingas piktadarys ar visiškas neišmanėlis – tačiau Trumpas panaikina būtinybę svarstyti šį klausimą, nes, panašu, jame dera abi šios pusės. Ir tai yra vienintelis dalykas, ką jis daro sėkmingai. Amerikos istorijoje buvo visokių prezidentų, tarp kurių – ir toli gražu ne patys geriausi – tačiau tokios nevykusios prezidentavimo pradžios dar niekada nebuvo.
Iš esmės jo valdymas dar kol kas taip ir neprasidėjo. Tai, ką daro Trumpas, nėra valstybės valdymas. Tai yra unikalus reiškinys pasaulio politikos istorijoje – porinkiminė kampanija. Tai tas pats, kas priešrinkiminė kampanija, tačiau vykdoma jau išrinkto ir pareigas užėmusio prezidento. Taigi, pareigas einantis prezidentas važinėja po šalį, dalyvauja mitinguose, susitinka su savo rinkėjais, dėl visų įmanomų (ir neįmanomų) nuodėmių kaltina Baracką Obamą ir demokratus, lyg šie vis dar sėdėtų Baltuosiuose rūmuose, skandina elektoratą putojančios demagogijos jūroje („aplinkui priešai“, „aš visiems viską duosiu ir suteiksiu“ stiliuje, nepateikdamas jokių faktų nei skaičių) – ir viskas. Jokių praktinių veiksmų. Jokios aiškios, apskaičiuotos, išgrynintos programos.
Net normalios ir sustyguotos komandos pas jį nėra. Jo administracijoje viešpatauja chaosas, iš 552 svarbiausių postų, kuriems reikalingas Senato patvirtinimas, kovo 6 dienos duomenimis, į 517 net nėra nominuoti jokie kandidatai, o jo jau nominuoti asmenys susiduria su jokio prezidento laikais nematytu pasipriešinimu – ir tai vysta Senate, kuriame daugumą sudaro Trumpo bendrapartiečiai! Valstybės departamentas yra praktiškai sugriautas iki pamatų: po masinių darbuotojų atleidimų nauja pamaina taip ir nesurasta, ir net savo paties paskirtam Rexui Tillersonui prezidentas Trumpas smarkiai apkarpė įgaliojimus (kiek džiaugsmo tai kelia rusams, kurie kažkodėl būtent šią žinybą laiko pačiu baisiausiu savo priešu!). O ir Pentagone, kuriam Trumpas neva žada skirti ypatingą dėmesį, lieka dešimtys tuščių svarbiausių postų.
Trumpo gerbėjai, žinoma, įrodinėdami, kad jų dievukas šiame poste imasi realių veiksmų, būtinai ims šūkauti apie plačiai nuskambėjusį imigracijos draudimo įsaką, kurį jis iš karto pasirašė, tačiau „jam juk neleido!“. Tačiau kaip tik tas įsakas ir yra puikiausias viso to, apie ką anksčiau kalbėjau, įrodymas. Dalis tos pačios porinkiminės kampanijos, grynų gryniausia viešųjų ryšių akcija, neturinti nieko bendro su realiu valstybės valdymu. Sunku būtų sugalvoti kažką labiau nevykusio ir neapgalvoto, tačiau jam svarbiausia buvo iškilmingai pasirašyti įsaką prieš kameras, o ne tai, kaip įstatymas realiai galios ir veiks. Labai daug ką pasako tai, kad dabartinę, antrąją, pražūtingojo įsako versiją Trumpas pasirašė pasislėpęs giliame užkampyje, kuo toliau nuo bet kokių žurnalistų, akivaizdžiai nenorėdamas antrą kartą apsijuokti. O kosmetinis nuo pat pradžių neveikusios konstrukcijos remontas geriausiai apibūdinamas: „blogam šokėjui ir batai trukdo“.
Jis iš tiesų nežino kaip reikia.
Beje, noriu pasidalinti viena istorija, labai gerai atskleidžiančia, kaip „Trumpas kuria darbo vietas“. Apie šią istoriją dauguma mano skaitytojų greičiausiai negirdėjo, jei nėra kaip nors susiję su bendrosios paskirties aviacija, kuri, beje, yra toli gražu ne paskutinėje vietoje svarbiausių Amerikos ekonomikos sektorių reitinge. Kad ir į kokią Jungtinių Valstijų vietą vyktų šalies prezidentas, jo buvimo vietą lydi skrydžių draudimo zona 30 jūrmylių spinduliu. Ši taisyklė įvesta dar seniai iki Trumpo. Iš principo, suprantamas siekis apsaugoti šalies prezidentą nuo galimos atakos iš oro, tačiau 30 jūrmylių, mano požiūriu, yra persistengimas (bendrosios paskirties aviacijos lėktuvai retai kada skrenda didesniu nei 150 mazgų greičiu). Savaime suprantama ir tai, kad pirmojo asmens kelionės po šalį yra būtinos. Tačiau vienas dalykas yra būtinybė, o kitas – asmeninės užgaidos. Jei jau taip veržeisi į Vašingtoną, tai ir sėdėk Baltuosiuose rūmuose, kur tau sudarytos visos sąlygos dirbti, įskaitant reikiamas apsaugos priemones. Tačiau šaltame Vašingtone Trumpui nepatinka. Jam patinka šiltoje Floridoje, jo nuosavame Mar-a-Lago dvare Palm Byče, kurį jis nusiteikęs naudoti kaip „antruosius Baltuosius rūmus“. Vėlgi, galiu jį suprasti, nes pats gyvenu Atlanto pakrantėje Floridoje – tačiau, matote, aš tai darydamas niekam netrukdau. O kiekvienas Trumpo vizitas sudaro rimtas problemas 6 aplinkiniams oro uostams ir visam kitam su jais susijusiam verslui (daugiau nei 8 000 darbo vietų, bendras įnašas į ekonomiką – daugiau nei milijardas dolerių per metus).
Labiausiai nukenčia Lantana oro uostas (10-asis pagal aktyvumą bendrosios paskirties aviacijos oro uostas šalyje), kuris yra pilnai uždaromas visam prezidento vizito laikui. Štai, pavyzdžiui, kai prezidentas atvyko į savo rezidenciją vasario pradžioje, per tris priverstinės prastovos dienas oro uostas prarado $30 tūkstančių. Tolimesni prezidento vizitai gali apskritai sunaikinti tenykštį vietos verslą. Štai viena vasaros mokykla jau paskelbė apie užsidarymą; jei jos pavyzdžiu paseks ir kitos, tai reikš 400 prarastų darbo vietų ir $850 tūkstančių per metus nuostolį valstijos ekonomikai. Ir viskas tik dėl Trumpo meilės Floridos saulei. Taip atrodo mūsų prezidento realybė, o ne pažadai.
Tačiau grįžkime prie Trumpo komandos, kur įvykiai rutuliojasi vis linksmiau. Jei dar visai neseniai naivuoliai galėjo aiškinti, kad Michaelas Flynnas tėra apmaudi išimtis, tai dabar aiškėja, kad jie ten praktiškai visi iki kaklo įklimpę į rūgpienį (taip, taip, būtent tai reiškia rusų ambasadoriaus Sergejaus Kisliako pavardė). Ypač juokinga situacija susiklostė su generaliniu prokuroru Jeffu Sessionsu, kuris, būdamas Alabamos deleguotu senatoriumi, 1998-aisiais reikalavo prezidento Billo Clintono apkaltos už tai, kad šis melavo po priesaika, o dabar, pasirodo, jis ir pats taip pat melavo, sakydamas, kad neturėjo jokio kontakto su rusų atstovais. Paskui paaiškėjo, kad, taip, jis turėjo šiokį tokį kontaktą su rusų pasiuntiniu Kisliaku, be to, mažiausiai du kartus. Na, kaip sakoma, viskas vyksta pagal Aleksandro Gradskio ir Pavelo Gruško roko operos „Meistras ir Margarita“ motyvus: „Per šventes jis mėgo demaskuoti kolegas... Ir nutik tu man taip, kad po nedidelio (ir nepavykusio) sabotažo, jo ekscelencija pats buvo demaskuotas!“
Toje pačioje draugijoje suspėjo pabuvoti ir kiti aktyvūs tuomet dar kandidato į prezidentus Trumpo rinkiminės kampanijos dalyviai, įskaitant jo žentą Jaredą Kushnerį ir artimą bendražygį Carterį Page’ą. Kaip praneša „Wall Street Journal“, Trumpo sūnus Donaldas jaunesnysis tuo metu gavo mažiausiai $50 tūkstančių iš prancūzų analitinio centro, turinčio tamprių ryšių su Rusija.
Na, bet kas tie 50 tūkstančių (ar tie 40 tūkstančių, kuriuos gavo Flynnas už tai, kad pasėdėtų prie stalo su Putinu per „Russia Today“ jubiliejų), lyginant su sumomis, kurias Trumpas ir jo komanda galėjo gauti paskolų pavidalu iš Kipro banko, kurio viceprezidentais savo laiku buvo dabartinis komercijos ministras Wilburas Rossas ir rusų verslininkas bei buvęs KGB agentas (nors, kaip sakoma, „buvusių“ KGB agentų nebūna) Vladimiras Stržalkovskis (kartu su dar penkiais „kolegomis“), o rusų indėlių bendra suma, kaip išsiaiškino vokiečių specialiosios tarnybos, gali siekti $37 milijardus? Dabar tikinama, kad Rossas, priešingai, iš banko valdybos išvijo visus rusus, tačiau, visų pirma, stambiausiu banko akcininku ir toliau lieka rusų verslininkas Viktoras Vekselbergas, o antra – Baltieji rūmai visos šios istorijos akivaizdoje įtartinai užsitraukia ir užtemsta.
Kaip į visus šiuos demaskavimus, kaltinimus ir įtarimus reaguoja pats Trumpas? Ogi vaikiškai – juoką keliančiu pareiškimu „kas ant kitų sako, tas ant savęs pasisako!“ Trumpas sviedžia absurdiškus kaltinimus tai Senato mažumos lyderiui Charlesui Shumeriui dėl jo viešo ir atviro susitikimo su Putinu prieš 14 (!) metų, tai neva Trumpo „pasiklausymą“ organizavusiam Obamai. Net ir čia nepakako ponui vaizduotės, kad išgalvotų kokius įdomesnius kaltinimus, o ne kvailai bandytų nukopijuoti Votergeito skandalą (nepateikiant net menkiausio fakto, žinoma).
Pone Trumpai, turiu jus nuvilti – jei kažkam numatomoje ateityje ir gresia apkalta, tai tikrai ne Obamai.
Jurijus Nesterenka
