Kasmet girdime vis garsesnius lietuviškųjų organizacijų nusiskundimus, kad vis sunkiau suburti išeivijos lietuvius į mūsų renginius, o juo labiau įkalbinti juos padėti juos organizuoti. Spaudoje net kelis kartus nuskambėjo liūdnos gaidelės, kad jei lietuviai ir susirenka į renginius, tai tik pavalgyti ir išgerti (o kartais ir nusigerti!).
Esu klaipėdiškė (pasak Lietuvos kalbininkų būtent taip turėtų būti vadinamas Klaipėdos krašto gyventojas). Ne vienerius metus vis perskaitydavau informaciją apie klaipėdiškių rengiamą Jūros šventę, tačiau patekti į šventę vis nepavykdavo, nes apie šventę laikraščiuose perskaitydavau tik jai praėjus. Kodėl apie šią Jūros šventę mūsų išeivijos laikraščiai nepradėdavo skalambinti jau prieš keletą mėnesių, viliodami skaniais valgiais, šaltais gėrimais bei garsiais atlikėjais? Pasirodo, kad į šventę gali pakliūti tik tada, jei esi pakviestas jau šventėje ne kartą joje dalyvavusių senbuvių, ir niekas į ją už rankovės netempia.
Kadangi šiais metais Lietuvoje Jūros šventė yra švenčiama 80-ąjį kartą, o Čikagoje gyvenantys klaipėdiškiai ją ruošėsi švęsti dešimtąjį kartą, išimties tvarka „Amerikos lietuvyje“ buvo išspausdintas kuklus laikraščio korespondento Dainiaus Ruževičiaus straipsnis apie vyksiančią Jūros šventę, nenurodant nei jos tikslios datos, nei veiksmo vietos.
Šio straipsnio dėka pagaliau pavyko nuvykti į šventę. Privažiuojant arčiau įvykio vietos, akį glostė nuostabi Ilinojaus gamta - miškeliai, gojai, slėniai, upės, fermos. Mes dažnai važiuojame ilsėtis toli nuo namų, net nežinodami, kokia nuostabi poilsiui gali būti Ilinojaus valstija. Kadangi nebuvo didelio reklaminio triukšmo, tikėjausi šventės vietoje pamatyti negausų mielų klaipėdiškių būrelį. Mano dideliam nustebimui, privažiavus Rock upę, pamačiau gausų būrį savo žemiečių su jiems prijaučiančiais draugais ir iš kitų Lietuvos miestų, bei palei upę išsirikiavusių palapinių ilgą virtinę.
Šventėje nepalioviau stebėtis. Aišku, gal pradėti turėčiau nuo to, kad ir patys klaipėdiškiai yra savita publika - karštai mylintys savo miestą ir ypač jūrą, gal kiek atviresni, draugiškesni, linksmesni nei daugelis mūsų. Tikrai reikia pagirti šventės pradininkus bei pagrindinius rengėjus Rasą ir Jordaną Riaukas. Programa buvo įvairi ir įdomi - šventę pradėjo Neptūnas, lydimas undinės, toliau sekė humoro kupinas komandų prisistatymas, vienos rungtys keitė kitas. Stebėtojų nebuvo, visi buvo dalyviai. Mačiau, kaip suprakaitavę žmonės prašė nors nedidelės pertraukos, nes renginys keitė renginį. Toliau sekė bendras kepsnių ruošimas, savų talentų koncertas, naktį - bardų dainos prie laužo, kitą rytą - žuvies gaudymas bei žuvienės virimas. Atsiprašau, kad smulkiai neaprašau visos šventės, kuri buvo tiesiog nuostabi. Manau, kad ji bus plačiai aprašyta išeivijos spaudoje lietuviškųjų laikraščio korespondentų.
Šventėje nemačiau šlitinėjančių girtų. Ne kartą esame skaitę, kad ir pas mus, ir Lietuvoje ne viena šventė prasideda besaikiu gėrimu, o baigiasi „snukių daužymu“. Šioje Jūros šventėje matėme tik kelis kartus susiginčijusius - su įvairių rungčių teisėjais. Tačiau jei ginčų su teisėjais nebūtų, tai rodytų tik viena - dalyvių abejingumą. Šventėje abejingų nebuvo, kiekvienas stengėsi savo užduotį atlikti kuo geriau, įdėdamas visą savo širdį. pastangas, sumanumą. Kiekvienas, atvykęs į šventę, rūpinosi palaikyti švarą - jei kas pastebėdavo kokį plastiko puodelį ar popieriuką, skubėdavo pakelti ir įmesti į šiukšlių dėžę. Atsiprašau, kad rašau apie šiukšles, nes pati esu po įvairių renginių su kitais organizatoriais maišais rinkusi išmėtytus popierius, butelius, lėkštes ar stiklines. Tik visa tai pamatęs supranti, kodėl patekti į šventę reikalinga rekomendacija.
Aš tiesiai paklausiau organizatorės Rasos, kur slypi jų sėkmė.
- O kodėl turėtų būti kitaip, - atsakė Rasa, - juk Jūros šventę mes rengiame sau, patys esame rengėjai ir patys dalyviai. Mums nereikia kviesti pagalbininkų, kone visi, planuojantys atvykti, skambina, klausia, kuo galėtų padėti bei prisidėti.
Apie šventę turbūt galėčiau rašyti ir rašyti. Mielieji Jūros šventės rengėjai ir dalyviai, ačiū. Esate tikri šaunuoliai. O iš kitos pusės nori nenori susimąstai, ko trūksta, kad visi mūsų lietuviški renginiai nenusileistų klaipėdiškių Jūros šventei savo sėkme? Ko mums reikia, kad į mūsų šventes nereikėtų prievarta tempti lietuvių?
Jūros šventėje visi buvo lygūs, visi įnešė savo indėlį į gražią šventę. Ar ne mes patys kalti, kada lietuviškose organizacijose įnirtingai grumiamės, kas iš mūsų bus viršesnis, kieno indėlis didesnis ir kieno vardas spaudoje bus paminėtas pirmesnis?
Jūros šventėje turbūt mažiausias dėmesys buvo skirtas pavalgymui. Kiek kartų esu dalyvavusi renginių aptarimuose, kur 2 valandas buvo diskutuojama, kurios lietuviškosios kavinės cepelinas yra didesnis, pagal kurio apimtį būdavo daromas sprendimas, ką kviesti maistą gaminti šventėje. Tuo tarpu programos aptarimui dažnai buvo paliekamos tik paskutinės minutės.
Ar galima tikėtis renginio sėkmės, jei ji dažnai matuojama surinktų dolerių kiekiu? Ar galima tikėtis dalyvių gausos, jei metų metais renginys po renginio jie mažai kuo skiriasi vienas nuo kito savo programa ar tikslais. Jei ateini į šventę tik pasyviai pažiūrėti siūlomų panašių programų, pavalgyti cepelinų ar kugelio bei išgerti, ko stebėtis, kad renginys neįtraukia ir neuždega, ko stebėtis, kad į jį lietuvius reikia stumte stumti.
Man Jūros šventėje buvo įdomu, nesinorėjo išvažiuoti. Jau kelinta diena iš galvos neblėsta jos įspūdžiai. Kodėl į vieną šventę gali patekti tik su rekomendacija, ir tai rengėjai susirūpinę, kad kas metai jos dalyvių skaičius pernelyg sparčiai auga, tuo tarpu kai į daugelį kitų mūsų renginių tenka tempti kone prievarta? Kur rasti teisingą atsakymą? Manau, kad pati sau jį esu radusi, tačiau kiekvienas mūsų turėtų jį pats susirasti. Aišku, ne vieną šventės organizatorių papiktins mano laiškas. Mano patarimas - užuot pykę, bandykite suprasti, kuo klaipėdiškių Jūros šventė skiriasi nuo daugelio mūsų rengiamų švenčių ir ko galima iš jos rengėjų pasimokyti.
Angelė Kavakienė
