Norite, pagirsiu Donaldą Trumpą? Visiškai nuoširdžiai pagirsiu. Taip, aš tai galiu padaryti, nepaisant to, kad mano nuomonė apie jį iš principo per daug nepagerėjo, o tokios mus pasiekiančios naujienos, kaip ta, jog iš karto po naujosios administracijos atėjimo į Baltuosius rūmus buvo planuojama vienašališkai atšaukti sankcijas Rusijai ir tik kilęs skandalas dėl galimo Rusijos įsikišimo į JAV prezidento rinkimus sutrukdė tai padaryti (šią informaciją patvirtino keli buvę Valstybės departamento valdininkai), bei visa ta makalynė dėl Comey, o dabar ir Muellerio vykdomo tyrimo, simpatijų mūsų dabartiniam prezidentui neskatina.
Tačiau juk palaikyti reikia ne asmenybes, ne partijas ir net ne šalis (valstybes). Palaikyti (arba nepalaikyti, būti opozicijoje) reikia konkrečius veiksmus. Tai dar viena aksioma, kuri kažkodėl daugumai žmonių nėra akivaizdi. Iš tiesų, juk dauguma žmonių neretai daro absoliučiai šiai aksiomai prieštaraujančius pareiškimus: „Aš palaikau tai todėl, kad tai remia man simpatiškas asmuo“. O juk veiksmai netampa geri arba blogi vien nuo to, kas juos atlieka (aišku, jei iniciatyvos imasi idiotas, jis ir patį geriausią darbą gali paversti pragaištingu). Priešingai – žmogus, politinė jėga arba valstybė tampa geresni arba blogesni, priklausomai nuo to, kokių veiksmų jie padaro daugiau.
Ne, aš Trumpą pagirti noriu ne už Kubą. Už mane tai jau padarė Rusijos užsienio reikalų ministerija, kurios kritika (tipiškai sovietinė tiek savo turiniu, tiek stilistika) bet kam yra geriausias pagyrimas. Ir ne už numuštą Sirijos lėktuvą, kas, kaip ir ankstesni JAV kariniai veiksmai Sirijoje, vyksta pagal scenarijų „gerai, bet mažai!“. Aš noriu pagirti Trumpą už tai, už ką jį praktiškai visi peikia – kad jis pasitraukė iš Paryžiaus klimato susitarimo. Nors šiai naujienai jau yra kelios svaitės, prie jos verta sugrįžti, nes praktiškai visi per tą laiką matyti komentarai priklausė Pasaulinės globalinio atšilimo bažnyčios tikintiesiems. Jie patys, beje, savęs taip nevadina. O reikėtų. Ir tegu nieko neapgauna (nors, deja, apgauti jau praktiškai visi) tas faktas, kad ši religija vadina save „moksline pasaulėžiūra“. Marksizmas irgi save taip vadino.
Šis destruktyvus kultas remiasi trimis dogmomis: 1) Egzistuoja globalinis atšilimas, t.y. nuolatinis ir pastovus temperatūros didėjimas pasauliniu mastu (o ne bet kokiai dinamiškai sistemai būdingi natūralūs svyravimai); 2) Jį sukėlė žmonių veikla (pirmiausia – pramonės ir transporto į atmosferą išmetamas anglies dvideginio kiekis) ir 3) Jis kelia pavojų ir grėsmę tiek gamtai, tiek žmonėms.
Ne tik kad nė vienas iš šių teiginių nėra įrodytas, tačiau kiekvienas iš jų yra vis mažiau tikėtinas nei ankstesnis.
Pirmoji dogma, kaip jau buvo įrodyta prieš daug metų, yra paremta tiesioginiu duomenų falsifikavimu, tendencinga duomenų atranka ir spekuliatyviais „moksliniais prognozių modeliais“. Norintiems pamatyti, kaip sugriaunami yra visi šie „klimato kaitos“ mitai, rekomenduoju filmą „The Great Global Warming Swindle“ (jį rasti galite „Youtube“, paprasčiausiai įvedę jo pavadinimą), o taip pat daugybę informacijos turinčią interneto svetainę www.globalclimatescam.com ir Michaelo Chrichtono knygą „State of Fear“ – tai grožinės literatūros knyga, tačiau joje yra gausybė grafikų ir tikrų mokslinių tyrimų duomenų su nuorodomis į šaltinius. Beje, kai šiandien bandžiau atsidaryti Global Climate Scam, interneto naršyklė išmetė perspėjimą, kad, neva, pasak daugybės pranešimų, šioje interneto svetainėje yra kenkėjiškų programų. Nebijokite, kenkėjiškų programų ten nėra (mano kompiuterio antivirusinė apsauga neleis sumeluoti) – tai tiesiog dar vienas akivaizdus įrodymas, kokiais metodais Globalinio atšilimo religijos agentai kovoja su jiems nepatogia ir nepriimtina tiesa.
Kokie yra realūs faktai? Po rekordinių praėjusio amžiaus 5 dešimtmečio šalčių (tuo metu, kai dėl vykstančio Antrojo pasaulinio karo į atmosferą buvo išmetami milžiniški anglies dvideginio kiekiai, tačiau „kažkodėl“ laikėsi siaubingi šalčiai, iš esmės išgelbėję SSRS nuo kitu atveju garantuoto karinio pralaimėjimo), antroje XX amžiaus pusėje iš tiesų buvo stebimas tam tikras temperatūros augimas (nors ir ne toks stiprus, kokį mums bando parodyti). XXI amžiuje mes matome priešingas tendencijas. Pastaraisiais metais ne kartą buvo fiksuojami stiprūs šalčiai didelėse Europos ir Amerikos teritorijose, ir ne tik žiemą (tai mėgstamiausias „atšilimininkų“ pasiteisinimas – „taip, žiemos šaltesnės, tačiau vasaros dar karštesnės!“), bet ir vasarą! Priminsiu, kad šiais metais kalendorinė vasara ne tik kad prasidėjo sniegu Maskvoje ir Sankt Peterburge, tačiau net ir pas mus Floridoje birželis kažkoks nei šioks nei toks. Per pastaruosius dešimt metų sniego vasarą sulaukta Didžiojoje Britanijoje ir net Italijoje, o žiemos temperatūros Europoje ir daugelyje JAV valstijų pasiekė -40С; žiemą ne kartą sniego pusnių sulaukta Kalifornijoje, o Floridoje (tiesa, pagrinde tik šiaurinėje valstijos dalyje) nuo 2003 metų snigo jau 16 kartų (o štai per visą XX amžių iš viso vos 21 kartą!).
„Atšilimininkų“ žadėto staigaus ir milžiniško audrų, tornadų ir uraganų kiekio augimo taip pat nepastebėta. Netgi priešingai – štai pas mus Amerikoje jų skaičius sumažėjo. Beje, kai praėjusiais metais pas mus siautė uraganas Matthew, aš, be abejo, atidžiai sekiau orų prognozes. Tad štai, man pavyko užfiksuoti net šešias skirtingas prognozes! Apie visiškai realų įvykį, turėjusį įvykti konkrečioje vietovėje vos už poros dienų! Čia mano atsakymas į klausimą, kiek tikslios yra (ir gali būti) klimato prognozės. Ką jau kalbėti apie pasaulinio masto įvykių prognozes dešimtims metų į priekį! Tikslios prognozės, kaip mus moko nepusiausvyroji termodinamika, yra iš principo neįmanomos – teoriškai neįmanoma apskaičiuoti, kaip būtent vystysis sistema, turinti neapibrėžtų kintamųjų įvairovę.
Faktas yra ir tai, kad ši dinamiška sistema – planetos klimatas – svyruoja (ir gana plačiose ribose) per visą Žemės egzistavimo laiką, o menkos žmonijos pastangos praktiškai negali tam padaryti jokios įtakos. Vieno ugnikalnio išsiveržimas išskiria daugiau šiltnamio dujų nei visa žmonių pramonė. Per paskutiniuosius 550 milijonų metų (mažiausiai!) anglies dvideginio lygis ne kartą(!) viršijo tą, kurį turime šiandien – ir reikia pabrėžti, kad visą tą laiką gyvybė mūsų planetoje klestėjo (išskyrus ledynmečių periodus, kai anglies dvideginio buvo mažai). Beje, gal man gali kas nors paaiškinti visą tą isteriją dėl anglies dvideginio, jei, pavyzdžiui, metano sukeliamas šiltnamio efektas yra 28 kartus stipresnis? O žinote, kas yra pagrindinis metano šaltinis planetoje? Žolėdžių išmetamosios dujos. Tam Paryžiaus susitarimui reikėtų priimti įstatymą draudžiantį karvėms (ir visiems jų laukiniams giminaičiams) „persti“, atsiprašau už savo kalbą.
Ir, galų gale, kas nusprendė, kad anglies dvideginis ir šiltesnis klimatas (jei jis iš tiesų tokiu tampa) – tai blogai?! Anglies dvideginis yra būtinas fotosintezei, kuri maitina augalus ir aprūpina deguonimi visą planetos gyvybę. Anglies dvideginio didėjimas biosferai yra tik į naudą, ką taipogi įrodo visa gyvybės Žemėje istorija. Ir temperatūros augimas iki ankstesnių epochų lygio didžiajai daliai civilizacijos išeitų tik į naudą. Miškų Antarktidoje, kaip kadaise, mes, deja, nebeišvysim (tų ledynų prie geriausių norų taip greitai neištirpdysi), o visus metus vykstanti laivyba Arkties vandenyne – turiu galvoje tiesioginę, o ne palei Rusijos krantus (beje, vandens lygis nuo vandenyje tirpstančių ledynų tirpimo nekyla), šildymo išlaidų mažėjimas, atogrąžų augalai vidutinio klimato platumose – ar visa tai atrodo blogis? Taip, dykumose bus dar karščiau – tačiau ten ir taip niekas negyvena.
Tačiau, deja, „globalinis atšilimas“ tapo dar vienais „nuogo karaliaus“ drabužiais (kaip, pavyzdžiui, įsivaizdavimas, kad Malevičiaus „Juodas kvadratas“ yra šedevras). Mantra „jei kažkas su tuo nesutinka, jis yra arba kvailas, arba nekompetentingas“ veikia be priekaištų, užčiaupdama praktiškai visas burnas. Net ir Trumpas kažką sumarmaliavo, kad mes, neva, „neneigiame problemos, o tik ieškome Amerikai naudingesnio ir priimtinesnio jos sprendimo būdo“. O tų, kurie nebijo pavadinti daiktus tikraisiais vardais, skirtingai nei to berniuko iš pasakos, niekas neklauso.
Pagrindinė šiandienos žmonijos problema yra ne globalinis atšilimas, o globalinis nukvailėjimas.
Jurijus Nesterenka
