Praėjusios savaitės pabaigoje „Cassini“ kosminis zondas užbaigė savo dvidešimtmetį kosmose bei 13 metų trukusią misiją aplink Saturną, nukrisdamas ir sudegdamas planetos atmosferoje.
„Cassini“ kosminį zondą sugalvota paleisti po to, kai 1980 ir 1981 m. pro Saturno sistemą praskriejo „Voyager 1“ ir „Voyager 2“. Jų atradimai iškėlė dar daugiau klausimų astronomams ir astrofizikams, ir atsirado būtinybė iš arčiau pažvelgti į žieduotąją planetą ir jos palydovus.
Europos kosminė agentūra (ESA) ir NASA nusprendė drauge vystyti naują Saturno misiją su tikslu paleisti kosminį zondą kartu su specialiu nusileidimo aparatu, kuris leistų ištyrinėti Saturno palydovą Titaną. NASA sukūrė kosminį zondą ir pavadino jį „Cassini“, o ESA užsakė nusileidimo aparatą „Huygens“ iš prancūzų aeronautikos gamintojo „Aerospatiale“. „Cassini“ ir „Huygens“ buvo sujungti į vieną ir paleisti 1997 m. spalio 15 d., tačiau už beveik milijardo mylių nuo Žemės esantį tikslą pasiekė tik 2004-aisiais. Atsidūręs Titano orbitoje, „Huygens“ atsiskyrė nuo „Cassini“ ir nusileido ant palydovo paviršiaus. Tai buvo pirmas kartas, kai žmogaus sukurtas aparatas nusileido kitos planetos mėnulyje.
Titane kosminis zondas atrado metano upes, ežerus, lietų ir netgi į ledą sušalusio vandens. „Cassini“ dar kelis kartus praskriejo pro tuos telkinius, ir nors jo sensoriai nustatė daugybę skirtingų molekulių, jie nebuvo pritaikyti gyvybės paieškoms.
Ši kosminė kelionė sužavėjo ir užbūrė tiek patyrusius mokslininkus, tiek paprastus stebėtojus. Kalifornijos universiteto geofizikos profesorius Colinas Bischoffas prisimena, kaip ilgą laiką sekė šį projektą.
„Mane metų metus žavėjo nuostabūs ir detalūs vaizdai, siunčiami atgal į Žemę „Cassini“ zondo, – sakė jis. – Tai, kad mes galime išsiųsti autobuso dydžio instrumentą į šešerių metų kelionę, o tada 13 metų daryti įspūdingus mokslinius stebėjimus – su ribotomis komunikacijomis ir nuliu galimybių pataisyti problemas – yra beveik neįtikėtina.“
Jis teigia, kad tik saujelė kosminių zondų iki šiol buvo išsiųsta iš už Žemės orbitos ribų.
„Net ir „Voyager“ zondai, kurie nukeliavo toliau nei bet kuris kitas žmogaus sukurtas objektas, tik ką pasiekė mūsų Saulės sistemos ribą“, - sako Bischoffas.
Dabar, po 13 metų, „Cassini“ pagaliau baigė savo misiją. Kad neužkrėstų žemiškais mikroorganizmais Saturno ar jo palydovų, „Cassini“ nukrito į Saturno atmosferą, kurios ugnyse buvo sunaikintas.
Nors kelios pasaulio kosminės agentūros jau yra suplanavusios būsimas misijas į Merkurijų, Venerą, Marsą, Jupiterio palydovus ir netgi Saulę, neaišku, kada ir vėl sugrįšime į Saturną, nors ir lieka dar daug neatsakytų klausimų: ar Enčeladas tikrai turi sūraus vandens vandenyną, kaip Žemė? Ar kuriame nors Saturno mėnulyje gali egzistuoti gyvybė? Bent jau kol kas, atsakymų dar turėsime palaukti.
„Astrofizika yra galimybių mokslas, – sako Bischoffas. – Mes negalime laboratorijoje sukurti žvaigždžių ir galaktikų, todėl privalome tenkintis tuo, ką mus duoda gamta.“
Kol kas mokslininkai daugiausiai vilčių deda į dvi būsimas Jupiterio misijas, kurios turėtų prasidėti per artimiausių penkerių metų laikotarpį: NASA kuria kosminį zondą „Europa Clipper“, kuris tyrinės potencialiai gyvybę palaikyti galintį Jupiterio palydovą Europą, o ESA planuoja misiją „Jupiter Icy Moons Explorer“ (JUICE), kuri tyrinės milžinišką planetą ir tris iš keturių didžiausių jos palydovų (įskaitant ir Europą).
Tuo tarpu 2011 m. rugpjūtį paleista $1,1 mlrd. kainavusi „Juno“ misija Jupiterio orbitą pasiekė 2016 m. liepos 4 d. Dabar „Juno“ instrumentai renka duomenis apie Jupiterio atmosferos struktūrą ir sandarą, o taip pat planetos gravitacinius ir magnetinius laukus. Visa ši informacija ateityje padės daugiau sužinoti apie planetos susiformavimą bei jos evoliuciją, teigia misijos mokslininkai. „Juno“ misiją planuojama tęsti iki 2018 m. liepos, su galimybe pratęsti ją dar keliems metams.
