Štai Rusijos Užsienio reikalų ministerijos Informacijos ir spaudos departamento direktorė Marija Zacharova prieš kelias dienas pradžiugino mus dar vienu savo perliuku. Ir net ne vienu. Pasirodo, „būtent amerikiečių, o ne rusų pusė“ priėmė sprendimą išsiųsti iš Rusijos savo pačių diplomatus (ir tai po to, kai iš šalies išsiųsti 755 amerikiečių diplomatinės misijos darbuotojus visiems girdint pareikalavo pats Putinas!), o nelikus diplomatų natūraliai prasidėjusios problemos su vizomis – „tai jau kažkoks eilinių žmonių genocidas“. Taip taip, pasak ponios Zacharovos, neišleisti žmonių iš Rusijos – dar daugiau, neleisti jiems išvykti tuojau pat – yra genocidas. Ji pati taip pasakė, niekas už liežuvio netempė. Kaip tame anekdote: „Statistikos duomenimis, pagrindinė mirties Rusijoje priežastis yra gyvenimas Rusijoje.“ Tik tiek, kad šiuo atveju tai jau nebe anekdotas.
Objektyvi Rusijos realybė vis daugiau pateikia įrodymų, patvirtinančių, kad kas jau kas, o ji – tikrai ne anekdotas. Bendroje ypatingai dvasingos, visuomeniškos ir humanistinės rusiškosios statistikos fone (pagal gyvenimo trukmę, Rusija yra dvyliktajame dešimtuke, tarp Tongos ir Hondūro, trečioje vietoje pasaulyje pagal AIDS plitimo spartą, pirmoje vietoje pasaulyje pagal heroino vartojimą (ji atsakinga už penktadalį viso pasaulio heroino rinkos) ir taip toliau ir panašiai) pastarąją savaitę į naujienų akiratį pateko dvi labai iškalbingos žmogžudystės Maskvoje.
Taip taip, žinau – žmogžudystėmis Blogio imperijoje jau seniai nieko nebenustebinsi (pagal jų skaičių Rusija užima 38 vietą pasaulyje; joje situacija yra kiek geresnė nei Ugandoje, tačiau prastesnė nei Konge, Haityje ir Nigerijoje – be abejo, šis rezultatas yra absoliutus antirekordas visoje Eurazijoje, dvigubai viršija pasaulinį vidurkį ir net keturis kartus viršija Vidurio Europos vidurkį), tačiau šie du atvejai, formaliai net nepatenkantys į tyčinių žmogžudysčių statistiką, labai puikiai atskleidžia ir pademonstruoja visą šiuolaikinės Rusijos esmę. Ji tuo pačiu yra labai panašūs ir labai skirtingi. Aukomis abiem atvejais tapo jauni vyrai (Ivanas Skripničenka ir Stanislavas Dumkinas), kurie buvo sumušti beveik vienu metu (atitinkamai rugpjūčio 15 ir 13 dieną) ir mirė ligoninėje praėjus savaitei po užpuolimo.
Skripničenko buvo civilis aktyvistas, saugojęs neoficialų paminklą Boriso Nemcovo nužudymo vietoje (lentelę su nauju simboliniu tilto pavadinimu – „Nemcovo tiltas“) – paminklą, kurį jau ne kartą nuplėšė tiek komunalinės tarnybos, tiek „patriotiški“ banditai. Štai kaip tik toks vienas banditas ir užpuolė Ivaną, užriaumojęs „tu, ..., Putino nemyli!“, sulaužė jam nosį bei smarkiai sutrenkė galvą. Oficialaus pripažinimo, kad praėjus 8 dienoms po užpuolimo jaunas vyras mirė būtent dėl galvos traumos vis dar nėra (bent jau straipsnio rašymo metu) – priešingai, Ivano mirtį yra bandoma nurašyti širdies priepuoliui, tad ir baudžiamosios bylos irgi nėra. Žudikas, savaime suprantama, laisvai vaikšto laisvėje ir neturi nė menkiausios priežasties ko nors bijoti ar saugotis. Na, juk patys suprantate: tiltas, ant kurio viskas įvyko, yra pačiame Maskvos centre, jis veda tiesiai į Kremlių. Tai tas pats tiltas, ant kurio „nepritariantieji“ savo laiku buvo suimti per 40 sekundžių nuo nesankcionuoto plakato iškėlimo, tas pats, ant kurio buvo įvykdyta visame pasaulyje nuskambėjusi žmogžudystė, kurios vietoje atsirado paminklas-užrašas, tapęs daugybės išpuolių taikiniu – na, negi galima būtų tikėtis, tad netoli tos vietos būtų teisėsaugos pareigūnai ar bent jau veikiančios stebėjimo kameros. Žinoma, kad ne – to tikėtis būtų absurdiška. Kaip tik todėl, net jei byla netyčia ir būtų iškelta, nusikaltėlis rastas tikrai nebus. Štai Navalną užpuolusio ir vos jam akies neišdeginusio Aleksejaus Petrunkos ir tai „nerado“, nors interneto vartotojai surinko ir paviešino visus nusikaltimo įrodymus.
Ir visai nesvarbu, ar užpuolikas veikė kieno nors nurodymu, ar savo paties iniciatyva. Mano nuomone, įtikinamesnis yra antrasis variantas. Nereikia eilinį kartą pasiduoti kvailoms inteligentiškoms iliuzijoms, kad blogybės ir niekšybės visada daromos tik kieno nors įsakymu ir už pinigus. Rusijoje absoliuti dauguma niekšybių daroma „iš dūšios“ – ne tik kad visiškai nesuinteresuotai, bet neretai net ir tiesiogiai pragmatiškų interesų sąskaita (puikus to pavyzdys – visa Rusijos užsienio politika).
Tačiau jei kokie nors eiliniai rusų galvočiai vis dar mano, kad jei „nelendi į politiką“, tai gali sau ramiai gyventi tūnodamas po šluota, štai jiems visiems Stanislavo Dumkino pavyzdys – jaunuolio, nužudyto tiesiog už tai, kad buvo „nenormaliai“ apsirengęs, t.y. buvo su skrybėle ir akiniais. Šie aksesuarai dar nuo glūdaus sovietmečio yra laikomi tradiciniais bukų galvijų neapykantos inteligentijai simboliais. Tačiau Dumkiną nužudęs degeneratas sovietmečiu negyveno. Jis jau gimė gerokai po Sovietų Sąjungos žlugimo. Dar daugiau: jei tikėtume (šiuo atveju, vis dėlto vykdomo) tyrimo duomenimis, jis net nėra kilęs iš grynakraujų alkoholikų proletarų, vykstančių iš depresijoje ir degtinėje paskendusios provincijos išlieti ant „glamūrinių“ maskviečių (ar peterburgiečių, kaip Dumkinas) viso savo kvailo ir amžino įtūžio dėl apgailėtinos ir skurdžios savo pačių egzistencijos. Ne, įtariamasis nužudymu yra vos ne „rusų inteligentijos“ (jos šiandieninėje formoje, žinoma) atstovas – tai Kornejus Makarovas, aktoriaus Sergejaus Makarovo sūnus. Nors po šunų tvirkintojo Panino vargu ar šiuolaikiniai rusų aktoriai dar gali jus kuo nors nustebinti, o jų vaikai – juo labiau. (Kita vertus, ir jų vyresnieji kolegos, pradedant nuo dar sovietinių laikų „kultūros meistrų“ – su menkutėmis išimtimis, kurias galima tiesiog ant pirštų suskaičiuoti – nė kiek ne geresni. Na, taip, jie neįsipainioję nei į zoofiliją, nei į pornografiją, tačiau jų pasirengimas bet kokia kaina patenkinti Putiną yra kur kas bjauresnis iškrypimas. Garbės žodis, geriau jau jie tai darytų su šunimis.)
Savaime suprantama, abi žmogžudystės (o tiksliau „kūno sužalojimai, nulėmę netyčinę aukos mirtį“) įvykdytos liudininkų akivaizdoje, kurių buvo kur kas daugiau nei užpuolikų. Žinoma, niekas iš liudininkų nesikišo ir niekaip nebandė sukliudyti nusikaltėliui. Net greitosios pagalbos laiku iškviesti nepasivargino.
Tačiau šioje poroje žmogžudysčių – kur vienas jaunas vyras žuvo dėl savo politinių įsitikinimų, o kitas – dėl to, kad kažkokiam galvijui nepatiko jo išvaizda – yra vienas svarbus momentas, prieš kurį niekaip negalime užmerkti akių. Paprastai fašistinis ir kriminalinis smurtas yra normalių visuomeninių reiškinių prieštaroje. Fašistai gali gatvėse žudyti žmones grynai nusikalstamais metodais, tačiau tik tol, kol veržiasi į valdžią, o ne tada, kai vyriausybė jau seniai yra jų rankose. Politinę pergalę pasiekęs fašizmas savo priešus naikina represijomis, tačiau nusikalstamumą gatvėse sumažina praktiškai iki nulio. Kaip tik tai, beje, ir yra vienas pagrindinių fašizmo kozirių (kurį aktyviai naudoja putiniškoji propaganda, mėgstanti kritikuoti „prakeiktus devyniasdešimtuosius metus“): „Mes įvedame tvarką!“ O štai gatvių nusikalstamumo klestėjimas – silpnos valdžios ženklas, kai nori nenori atsiranda tegu ir klaidinga, bet vis dėlto laisvė.
O štai šiandieninėje Rusijoje politinis ir kriminalinis teroras auga paraleliai. Ir tai nieko nuostabaus. Kaip jau esu sakęs, Rusija ateities neturi – net koncepcijos pavidalu. Ji turi tik praeitį. O dabar ji kaip tik ten, į praeitį, ir sugrįžta: į visas epochas vienu metu, tačiau iš visų imdama tik minusus, be tų (tebūnie ir labai abejotinų) pliusų, kurie tenai kažkada buvo. Rusai jau gavo visus sovietinės diktatūros „malonumus“ be socialinės sistemos ir visus „užgimstančios imperijos“ sunkumus be pagarbos pasaulyje. Šiandien sugrįžta devyniasdešimtųjų metų kriminalinis chaosas be laisvės ir demokratijos ir karas be pergalės. Toliau laukia pilietinis karas be tikėjimo šviesia ateitimi ir feodalizmas be riteriškų idealų ir dvariškių garbės. Na, ir galiausiai viską karūnuos mirtis – be šlovės, užuojautos ir palikuonių atminties.
Rusija visada buvo mirties karalystė, o netrukus ja taps galutinai. Priešingai nei Somalyje, Rusijoje žlungant bet kokiai civilizacijai neįmanoma išgyventi vien dėl palankaus klimato. 97 % šios šalies gyventojų, šaukusių „Krymas mūsų!“, gaus tai, ko nusipelnė. O trims procentams išimčių galiu pasakyti tik tiek: stebuklo nesitikėkite, evakuokitės, gelbėkitės patys ir gelbėkite savo vaikus! Laiko liko visai mažai. Greitai problema bus ne kaip gauti Amerikos vizą, o kaip prašliaužti pro kontrolės punktus.
Durys jau užsidaro. Kita stotelė – pragaras.
Jurijus Nesterenka
