„...Gyvenk savo gyvenimą, kuris Tau duotas kaip dovana. Galbūt dar tos dovanos „neišpakavai“.“

„Milda jautėsi tarsi stovėtų dviejų išsišakojusių kelių sankryžoje. Du keliai – du gyvenimai. Kuris gi josios - tikrasis?

Vienu keliu ėjo dvidešimt keturis metus. Buvo gana laimingu vaiku savo šeimoje: vienas kitą gerbiantys mama ir tėtis, mielas vyresnis brolis; puikiai baigė mokslus: ir vidurinę, ir universitetą; įgijo nemažai praktikos bendraujant su vaikais, kai laisvu nuo paskaitų laiku budėdavo vaikų namuose; džiaugėsi šalia esančiais žmonėmis; vėliau visus: ir kolegas, ir pažįstamus, ir draugus, ir šeimos narius iškeitė į „vienintelį“... su juo pažino gyvenimo dviese skonį, tiesa, keisto gyvenimo... keisto ir netvirto – subyrėjusio patyrus nelaimę; devynis mėnesius buvo nepaprastai laiminga mama – gaila, kad tik tiek... niekada nepamirš giliai įsirėžusių atmintin išlydinčio iš sanatorijos gydytojo ištartų žodžių „Bus sunku, tačiau Jūs turite tai žinoti. Nebegalėsite gimdyti. Nuoširdžiai užjaučiu.“

Apie antrąjį kelią buvo skaičiusi knygose, kada ne kartą įsijautusi į vienos ar kitos herojės gyvenimą pati išgyveno švelnius jausmus tam Vieninteliam. Ne kartą ir realiame gyvenime kreipdavosi į Jį kartodama viltį suteikiančius žodžius. Ir tada, sanatorijoje, perskaičiusi Vilmos laišką..., sulyginusi tos moters išgyvenimus bei pasirinktą kelią, suabejojo savo pasirinkimu...

Apie meilę, tik apie ją Milda svajojo nuo vaikystės. Jos lėlės buvo princesės ir princai, kovojantys už savo mylimąsias; iš jos mėgiamiausių knygelių puslapių žvelgė laimingos mergaitės ir jas vienaip ar kitaip išgelbėję riteriai; filmukai patiko tik apie tauriausius jausmus, apie jį ir ją. Vėliau ji laukė to vienintelio – savojo riterio, kurį ji pasiaukojančiai mylės.

Manė sulaukusi. Mylėjo jį visa širdimi, visa savo jautria siela. Deja, Marius pasielgė visai ne riteriškai... pabėgo... net neišdrįsęs pasiaiškinti. Jie nebuvo įforminę santykių, tačiau gyveno tarsi santuokoje. Gal vis tik teisingi žodžiai, kažkada girdėti filme? „Meilė egzistuoja tik lovoje, o santuokai meilės nereikia. Santuoka sprendžiamos tik problemos: vienatvė, būstas, būsimas kūdikis, kita...“ Tada išgirdusi Milda pamanė, jog labai bjauriai pasijuokta iš šio nepaprasto jausmo – iš Meilės. Ir dabar labai nenorėtų tam pritarti, tačiau negalėtų to ir paneigti.

O jei Meilė tikrai egzistuoja? Ir Vienintelis taip pat yra kažkur? O gal Jis visada šalia? Apie tokią Meilę taip pat buvo skaičiusi Milda: klasikinėje literatūroje, kaip Vinco Mykolaičio Putino „Altorių šešėlis“, teologinėje literatūroje, straipsniuose...“

„Apie Meilę, kuri neprimeta valios; kuriai būdingas nuolankumas, ne paklusnumas; nuolankumas, neturintis nieko bendra su valdžia; nuolankumas - meilės ir pagarbos santykis.“ - Williamas Paulas Youngas.

„Ar tik ne apie tokią Meilę kalbėjo ir Vilma?

Žengti kitu keliu Mildai trukdė kažkada duotas pažadas vaikų namuose gyvenusiai raudonplaukei mergytei, kuri tada buvo dar visai mažutis kūdikėlis. Tad grįžus iš sanatorijos, pasimėgavusi laiku su artimiausiais, išsiruošė į laikinai buvusią savo darbovietę. Per dvejus metus kūdikis tapo nuostabaus grožio mergyte: ugninės garbanos draikėsi ant smulkaus veiduko ir lyg bandė paslėpti įspūdingai „nupieštas“ žalias akutes, lūpos gi be perstojo šypsojosi – rodėsi, kad šis vaikas – laimingiausias pasaulyje. Elzytė išsiskyrė ne tik grožiu, ji buvo bene judriausias vaikas vaikų namuose.

Milda visą pirmąją dieną praleido su mergaite: kartu tapė, skaitė knygeles, statė princesėms pilis iš kaladėlių, stebėjo dainavimo ir šokio pamokėles ... Vakare jautėsi keistai... Visiškai kitaip nei studijų laikais. Dabar buvo šiek tiek apsvaigusi nuo džiugaus pojūčio būti šalia vaikų ir konkrečiai šalia Elzytės. Tačiau atvirai džiaugtis trukdė iš praeities atplaukiantis liūdesys ir besiskverbiantis į jos vidų... nepavyko pamiršti savo iškeliavusio Anapilin mažylio. Ne tik pamiršti... – to ir nereikėjo. Tik kažkodėl ryškus sūnaus vaizdinys labai trukdė spinduliuoti motinišką meilę svetimam vaikeliui.

...Be motiniškos meilės kažin ar vaikelis jaustųsi laimingas? Tai tarsi augantis gležnas žiedelis be lietaus. Milda ilgai mąstė ir priėmė sprendimą. Ji neatsisakys Elzytės, tačiau ji taps tos mielos mergaitės krikšto mama ir visada rūpinsis ja – iš toli.“

„Mano gyvenimo pusiaukelėje išsiskyrė du keliai, sakė man išminčius. Pasirinkau mažiau išvaikščiotą ir tai jaučiu kasnakt, kasdien.“ - Robertas Lee Frostas (1874-1963).

„...Ryt – didžioji diena. Ji taps ištikima nuotaka. Milda paskutinį kartą išsišukavo savo ilgus plaukus, atsiklaupusi nuoširdžiai pasimeldė ir atsigulė į krakmolu kvepiančią lovą - vienintelį baldą, stovintį kukliame vienuolyno kambarėlyje. Ji buvo rami, kaip niekad...., nes ji jautėsi laiminga... Ji mylėjo ir jautėsi mylima... ir laukiama Vienintelio, kuris niekada nesuteiks jai skausmo, neišduos... bus visada šalia, iki mirties.
Ir Meilė visada bus šalia.“

„DIEVAS, tai meilė.“ - Williamas Paulas Youngas.

Su meile, Vida Meilė