Lietuvoje nuvilnijus Konstitucijos 25-mečio renginiams, galima į šį neeilinį jubiliejų pasižiūrėti jau iš tam tikro atstumo. Pirmas įspūdis, kurį jaučiu po šių renginių, yra nedidelis koktumas su kartėlio prieskoniu, peršantis mintį, kad mes taip ir nesupratome, kokio lygmens įvykį šventėme. Greičiausiai dar nepriaugome prie tokio reiškinio, kaip Lietuvos naujausios istorijos konstitucionalizmas, apmąstymo iš įvairių perspektyvų: istorinės, socialinės politinės, regioninės ir net pasaulinės. Taip ir nebuvo atsakyta į klausimą, kokią vietą užima mūsų dabartinė Konstitucija kitų konstitucijų kontekste mūsų regione. Nors formaliai žiūrint, šiam jubiliejui skirtų renginių buvo nemažai, nė vienas iš jų nebuvo skirtas minėtam tikslui: iš 25 metų perspektyvos permąstyti, kas gi įvyko 1992 metų spalio 25-ąją ir kokią įtaką tai turi mūsų dabartinei socialinei ir politinei tikrovei. Be to, apmaudu, kad nebuvo vieno valstybinio lygmens renginio, o įvairios grupės ir grupelės organizavo minėjimus, į kuriuos kvietė tik sau artimus žmones. Gaila, bet greičiausiai tam mums dar trūksta tiek mokslinio, tiek ir politinio-socialinio potencialo bei kultūros. Panašiai, kaip ir dėl mus visus vienijančio paminklo Lukiškių aikštėje pastatymo...
Naujos Konstitucijos priėmimas Lietuvoje (visų pirma Atkuriamajame Seime, o vėliau piliečių referendume) prieš ketvirtį amžiaus galutinai mus ištraukė iš totalitarinės sovietinės teisinės tikrovės ir į socialinį gyvenimą galutinai suformavo tokias (daugeliui iš mūsų visiškai naujas) sampratas, kaip teisinė valstybė (su valdžių padalijimu ir teismų nepriklausomumu), demokratija (su tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos instrumentais) ir prigimtinės žmogaus teisės (su įgimto žmogaus orumo samprata). Manau, kad šių ir kitų mūsų Konstitucijos vertybių turinys dar tik pradeda atsiskleisti, tačiau visgi būtina iš ketvirčio amžiaus perspektyvos permąstyti, kaip pakito teisinės valstybės samprata įvairių grėsmių (ne tik terorizmo) nacionaliniam saugumui kontekste? Ar buvo rastas tinkamas tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos instrumentų balansas? Ar kai kuriose teisinėse sistemose atsiradus vadinamosios „socialinės lyties“, lyties keitimo ar eutanazijos institutui, tai galėtų kaip nors keisti mūsų konstitucinę prigimtinių žmogaus teisių sampratą? Pagaliau, kaip šių sampratų turinį paveikė konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos narystės ES“? Beje, vienintelis renginys, kuriame buvo siekiama atspindėti Konstitucijos 25-mečio perspektyvą, buvo nuotraukų ir dokumentų parodos „Kelias į Lietuvos Respublikos Konstituciją: Lietuvos Respublikos Konstitucijai – 25“ atidarymas Seime spalio 25 dieną. Tuo tarpu diskusijos žiniasklaidoje po spalio 20 d. Konstitucinio Teismo sprendimo dėl dvigubos pilietybės eilinį kartą virto ne rimta diskusija apie tai, koks šiandien yra pilietybės instituto turinys, o vienas kito kaltinimu ar net smulkmenišku įžeidinėjimu ad hominem.
Viena iš esminių 1992 metais įtvirtintų konstitucinių vertybių yra teisinės valstybės principas, apimantis ir teismų nepriklausomumą (Konstitucijos 5 ir 109 str.). Šis principas reiškia, kad nei įstatymų leidžiamoji, nei vykdomoji valdžia negali kištis į teismų vykdomą teisingumą. Beje, Konstitucinio Teismo jurisprudenciją taip pat galėtume priskirti prie teisingumo arba tiksliau – konstitucinio teisingumo vykdymo. Taigi, teismų nepriklausomumo principas reiškia, jog teisėjas (teismas), priimdamas sprendimą byloje, vadovaujasi teise ir savo sąžine, o bet kurių pareigūnų ar kitų asmenų kišimasis į teismo veiklą yra draudžiamas (114 str.). Taip pat tai reiškia, kad teismas byloje priimtus savo sprendimus aiškina ne kieno nors prašymu ar savo iniciatyva, o nagrinėdamas kitą bylą. Todėl Konstitucija nenustatė teismams (nei bendrosios kompetencijos ar specializuotiems teismams, nei Konstituciniam Teismui) galimybės savo iniciatyva ar kieno nors prašymu aiškinti savo sprendimus.
Visgi įstatymų leidėjas, 1993 metais priimdamas Konstitucinio Teismo įstatymą, nepaisė Konstitucijos ir numatė, kad politikai gali prašyti Konstitucinio Teismo „išaiškinti“ savo nutarimą, nors, kaip buvo minėta, tokia galimybė Konstitucijoje nebuvo (ir nėra) numatyta. Nors šios Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatos konstitucingumas iki šiol nebuvo nagrinėtas, tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pagal ją Konstitucinis Teismas aiškinti savo nutarimo turinį gali tik nekeisdamas nutarimo turinio.
Taigi, čia galima būtų priminti, jog po 2006 m. lapkričio 13 dienos Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo (kuriame dvigubos pilietybės galimybė buvo leista tik retais atvejais) šis Teismas patyrė gana nemažą kai kurių politikų ir dalies visuomenės spaudimą pakeisti tokį Konstitucijos 12 straipsnio aiškinimą. Taip po šešerių metų atsirado atitinkamas kreipimasis į Konstitucinį Teismą, tačiau po jo Teismas priėmė 2013 m. kovo 13 d. sprendimą (dėl 2006 m. lapkričio 16 d. nutarimo išaiškinimo), kuriuo patvirtino ankstesnę savo poziciją dėl Konstitucijos 12 straipsnio interpretavimo. Kaip žinoma, dalis politikų vis tiek nenurimo ir šių metų vasarą dar kartą kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu pateikti naują (t. y. tokį, „kokio reikia“) ne tik 2006 metų Konstitucinio Teismo nutarimo, bet ir 2013 m. Konstitucinio Teismo sprendimo (dėl nutarimo išaiškinimo) išaiškinimą. Kaip žinoma, Konstitucinis Teismas priėmė nagrinėti šį kreipimąsi ir spalio 20 d. priėmė analogišką (kaip ir 2013 m.) sprendimą. Taigi, turime situaciją, kai Teismas sprendimu aiškina savo nutarimą, o vėliau aiškina ir savo sprendimą dėl nutarimo išaiškinimo, kurį galbūt kai kas taip pat norėtų išaiškinti ir taip be pabaigos, kol neva bus sulauktas „tinkamas išaiškinimas“. Kai kam tai galėtų atrodyti juokinga, jeigu nebūtų liūdna.
Šis pavyzdys puikiai parodo, jog po 25 metų Konstitucijos taikymo praktikos būtina prisiminti Konstitucijos tekstą ir atsisakyti Konstitucijoje nenumatytos Konstitucinio Teismo kompetencijos – sprendimais aiškinti savo nutarimų (ar sprendimų dėl nutarimų išaiškinimų) turinį. Kitaip tariant, visada kam nors gali kilti kokių nors Teismo nutarimų nuostatų „neaiškumų”, tačiau Teismas tuo ir skiriasi nuo įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios, kad jis savo ankstesnius sprendimus „aiškina“ tik nagrinėdamas kitą bylą, o ne politikų paprašytas. Kitaip galėtų kilti grėsmė Teismo nepriklausomumo principui, nes tokius politikų prašymus išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimus (beje, dažnai leidžiant Teismui suprasti, kokio „išaiškinimo“ iš jo yra tikimasi) negalima suprasti kitaip, kaip tam tikrą spaudimą Teismui, galbūt net Konstitucijos 114 straipsnio draudimo kištis į Teismo veiklą pažeidimą. Todėl reikėtų kuo skubiau panaikinti Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio nuostatas, o iki to laiko politikams atsisakyti minėtos antikonstitucinės praktikos, tuo tarpu Konstituciniam Teismui, remiantis Konstitucija, taip pat reikėtų atsisakyti priiminėti analogiškus politikų prašymus dėl jo nutarimų (sprendimų ar išvadų) išaiškinimo.
1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija yra vienas svarbiausių mūsų pilietinės visuomenės rašytinių tekstų ir (skirtingai nei ankstesnės Konstitucijos) išlaikiusi ketvirčio amžiaus išbandymus bei atsistojusi greta tokių Tautos tekstų kaip Kudirkos „Tautinė giesmė“ (pastaroji, beje, įtraukta į Konstitucijos 16 straipsnį) ar Maironio „Lietuva brangi“. Konstitucijos 25-metis yra puikus atskaitos taškas iš naujo permąstyti mūsų konstitucines vertybes ir kai kurias susiformavusias praktikas. To linkiu mums visiems, sveikindamas su jubiliejumi, kurio reikšmė atsiskleis tik ateities perspektyvoje.
Vaidotas Vaičaitis, Viniaus universiteto Teisės fakulteto docentas, Ateitininkų federacijos pirmininkas.
