Istorija neretai paslepia nederamus faktus, susijusius su žmonėmis, kurie yra tapę garsiais ir gerbiamais. Laimei, paprastai vis dar galima šen bei ten rasti tokių faktų – iš kurių ir sudarytas šis sąrašas. Pateikiame dešimt mažai žinomų (ir neretai skandalingų) faktų apie istorines asmenybes.
Endriu Džonsonas pasakė savo inauguracinę priesaiką visiškai girtas. Endriu Džonsonas buvo JAV viceprezidentas Linkolno valdymo metu. Jis itin nemėgo aristokratų, kurie, jo nuomone, iškilo tik tokių vargšų, kaip jo paties šeima, dėka. „Stiklinėmis akimis ir atsiduodantis viskiu, jis tai priminė Kongresui, Aukščiausiajam teismui, ministrų kabinetui, ir kone visiems, kurie tik galėjo tai girdėti, tada pabučiavo Bibliją ir nusvirduliavo laukan“. Į tai atsakydamas „New York Times“ parašė: „Tik pagalvokite, tarp šio akiplėšiško juokdario ir prezidentūros stovi tik viena trapi gyvybė! Telaimina Dievas Abraomą Linkolną ir tegul jo pagaili!“ Istorija mums rodo, kad Dievas nepagailėjo Linkolno ir Džonsonas galiausiai tapo prezidentu. Jo valdymas buvo toks katastrofiškas, kad Kongresas bandė net dukart paskelbti jam apkaltą, ir antrąjį kartą jiems tai pavyko. Vis dėlto, galiausiai jam atleisti pritrūko vos vieno balso.
Izaokas Niutonas buvo alchemikas. Vienas iš didžiausių mokslo genijų per visą istoriją, Niutonas sukūrė daugybę skirtingų dalykų, įskaitant kintamųjų dydžių skaičiavimą ir judėjimo dėsnius, bei paklojo didžiąją dalį pagrindo šiuolaikinei fizikai. Nepaisant to, jis visa širdimi tikėjo viena visų diskredituojama sritimi: alchemija. Jis buvo taip įsitikinęs, jog gali sukurti filosofinį akmenį (mitinį objektą, tariamai galintį paversti bet kokį metalu auksu ir suteikti amžinąjį gyvenimą), kad didžiąją dalį savo vėlesniojo gyvenimo paskyrė būtent šiam beprasmiškam užsiėmimui. Jis taip pat tai darė labai slapta, ir visus savo eksperimentus ir rezultatus užkodavo, o kai kurie iš jų taip ir nebuvo iššifruoti.
Aristotelis nekentė moterų. Neretai laikomas vienu puikiausių mąstytojų ir filosofų per visą žmonijos istoriją, Aristotelis suformavo beveik 2 000 metų trukusią vakarietiško mąstymo kryptį. Vis dėlto, kaip ir daugelis jo amžininkų, jis taip pat buvo didžiulis mizoginas ir netgi rašė, kad „moteris yra nepilnavertė būtybė“ ir kad jos, „taip sakant, yra deformuotos“. Toks jo požiūris rėmėsi gyvūnų karalystės subtilybėmis ir klaidingomis biologinėmis hipotezėmis, kurios tuo metu buvo itin plačiai paplitusios.
Franklinas Delanas Ruzveltas turėjo ilgametę meilužę. Vienintelis prezidentas, tarnavęs ilgiau nei dvi kadencijas, ir nuo Didžiosios Depresijos kenčiančios tautos įkvėpėjas, FDR neabejotinai buvo didis žmogus, tačiau turėjo savo trūkumų. Kaip įprasta valdžios vyrams, jam patiko liesti tai, kas nepriklausė jam – kitais žodžiais tariant, jis buvo neištikimas savo žmonai Eleanorai. Dar 1918 m., seniai iki tapdamas prezidentu, jis buvo pagautas, kai žmona rado meilės laiškus tarp jo ir moters, vardu Liusė Mercer, kurią FDR 1916 m. pasamdė būti jo žmonos sekretore. Jam pavyko įtikinti žmoną jo nepalikti, tačiau romanas tęsėsi iki pat jo mirties 1945 m. Mercer netgi budėjo prie jo lovos, kai jis mirė, o šis faktas tuo laiku buvo slepiamas nuo visuomenės.
Petras Didysis stiklainyje laikė žmonos meilužio galvą. Petras Didysis daugiau kaip 40 metų buvo Rusijos imperatorius, valdyti pradėjęs XVII a. pabaigoje. Jis žinomas dėl įvairių pasiekimų, įskaitant kultūrinę ir ekonominę revoliuciją Rusijoje, sulyginusią šalį su Vakarų civilizacijomis. Jis taip pat buvo pagarsėjęs svetimautojas, tačiau savo žmonai to paties daryti neleido. Nepaisant to, Katerina I užmezgė romaną su Viljamu Monsu, savo finansinių reikalų tvarkytoju ir pirmosios Petro meilužės broliu. Kai romanas iškilo į viešumą, Petras apkaltino Monsą kyšininkavimu ir nuteisė jį mirties bausme. Vyras buvo pakartas, o imperatorius liepė nukirsti jam galvą, užkonservavo ją stiklainyje ir įsakė jį padėti Katerinos kambaryje – kad amžinai jai priimtų apie jos neištikimybę.
Džavaharlalis Nehru buvo užmezgęs romaną su Britanijos ambasadoriaus žmona. Džavaharlalis Nehru geriausiai žinomas kaip pirmasis Indijos ministras pirmininkas. Jis buvo nepaprastai įtakinga šalies politikos figūra bei Mahatmos Gandžio mokinys. Jo žmona mirė jauna, ir jis visą gyvenimą liko našliu, tačiau vėliau užmezgė romaną su Edvina Mauntbaten, Britanijos ambasadoriaus Indijoje žmona. Nors jos duktė tikino, jog jų santykiai buvo tik platoniški, vėliau rasti meilės laiškai patvirtino, kad tarp jų iš tiesų buvo užsimezgęs romanas. Visuomenė taip pat puikiai žinojo, kad jiedu yra įsimylėję – to netgi griebėsi Nehru opozicinė partija, kurių šūkis buvo toks: „Atverk Ramos širdį, ir rasi Sitą; atverk Nehru širdį ir rasi ledi Mauntbaten.“
Tomas Džefersonas nemokėjo tesėti pažadų. Tikriausiai visi žino apie Tomą Džefersoną ir jo juodaodę vergę meilužę Selę Hemings. Mažiau žinoma yra istorija apie jį ir Nensę Hemings, Selės įseserę. Norėdamas apmokėti savo sesers skolas, Džefersonas pardavė Nensę ir jos vaikus savo naujajam svainiui. Kai šis nusprendė parduoti Nensę ir jos vaikus atskirai, Nensė maldavo nupirkti tris iš jų atgal. Džefersonas pažadėjo tai padaryti, tačiau atėjus laikui, jis nusipirko tik Nensę ir jos dukterį ir atsisakė sumokėti už jos sūnų, tyčia atskirdamas jį nuo motinos. Tiesa, toks elgesys nebuvo neįprastas – tuo laiku vergų šeimos paprastai galėdavo likti kartu tik iki tada, kai vaikai sulaukdavo dvylikos. Po to jie būdavo laikomi suaugusiais ir dažniausiai atskiriami nuo savo tėvų.
Volteras buvo tvirtas antisemitas. Vienas iš ryškiausių ir geriausių Švietimo epochos rašytojų, Volteras labiausiai žinomas dėl savo satyrų ir kandaus sąmojo. Kad ir kaip jis palaikė kalbos ir religijos laisvę, jo nuomone, tai negaliojo žydams. Galbūt dėl savo jėzuitiško mokymo, Volteras jautė apmaudą visoms religijoms, įskaitant krikščionybę, tačiau labiausiai nekentė Senojo Testamento, kurį laikė tik legendų rinkiniu. Kalbėdamas apie žydus, jis sakė, kad jie „taip puikiai moka paversti pasakas istorija, kaip ir padėvėtus drabužius naujais“. Ironiška tai, kad kai kurie šiuolaikiniai istorikai laiko jį netiesioginiu žydų gelbėtoju, padėjusiu daugybei žmonių išsprūsti iš krikščionybės gniaužtų, kurie jo laiku buvo atsakingi už didžiąją dalį antisemitizmo.
Popiežius Pijus IX pagrobė vaiką. 1858 m. birželio 23 d. vakarą Bolonėje, tuomet priklausiusioje Popiežiaus valstybei, į vienos žydų šeimos namus atvyko policija, kuri popiežiaus Pijaus IX įsakymu atėmė vieną iš aštuonių jų vaikų, šešiametį Edgardo, ir nuvežė jį į Romą būti popiežiaus globotiniu. Bažnyčios pareigūnams buvo pasakyta, kad katalikė šeimos tarnaitė slapčia pakrikštijo Edgardo, kai šis sirgo, nes bijojo, jog jis mirs ir nukeliaus į pragarą. Nors toks krikštas pagal Bažnyčios doktriną nėra teisėtas, jis buvo paskelbtas galiojančiu ir todėl berniukas galėjo būti laikomas krikščioniu. Pirmas kelias savaites tėvams net nebuvo leidžiama su juo pasimatyti, o vėliau jie tai galėjo daryti tik su palyda. Visos apeliacijos Bažnyčiai buvo atmetamos paties Pijaus IX, o šeimai buvo pasakyta, kad jie galės susigrąžinti Edgardo, jeigu atsisakys savo tikėjimo ir atsivers į katalikybę, tačiau jie atsisakė tai padaryti. Nepaisant tarptautinių protestų, popiežius taip ir nepaleido Edgardo. Įdomiausia tai, kad šis vėliau tapo kunigu ir po popiežiaus mirties aistringai rėmė pirmuosius žingsnius, kad Pijus IX būtų paskelbtas šventuoju.
Elvis Preslis jautė maniją Džeimsui Dynui. Elvis per savo gyvenimą parodė daugybę obsesinio-kompulsinio sutrikimo požymių, kurie ir padėjo, ir pakenkė jo viešajam ir asmeniniam gyvenimui. Viena sritis, kurioje norėjo pasižymėti Elvis, buvo vaidyba. Jis taip svajojo tapti „kitu“ Džeimsu Dynu, kad tapo juo apsėstas – pavyzdžiui, išmoko visus filmo „Rebel Without A Cause“, kuriame vaidino Džeimsas Dynas ir Natali Vud, žodžius. Manija Dynui taip pat paskatino Elvį apgalvotai susidraugauti su labai artimu jo draugu Niku Adamsu, o vėliau jis užmezgė santykius ir su pačia Vud. Tiesa, jų bendravimas baigėsi tuomet, kai Natali atvažiavo jo aplankyti, ir ją išvijo dominuojanti ir labai pavydi Elvio motina.
