Minint Stanislavos Lovčikaitės (1929–2013) 90-ąsias gimimo metines
Visa Lietuva mums brangi. Tačiau kiekvienas turime joje ir savo širdžiai mieliausią, brangiausią jos dalelytę, kurioje esame gimę, mokęsi, dirbę, praleidę kūrybingiausius savo gyvenimo metus. Mokytojai Stanislavai Lovčikaitei toks kraštas – Šiaurės Lietuva, o dar konkrečiau – Linkuva (Pakruojo r.).
Kai kas mano, kad talentingam žmogui, nenustygstančiai asmenybei tokiuose mažuose miesteliuose, juolab nežinia kiek nutolusiam nuo didmiesčių, kultūros centrų – nėra kas veikti. Tai gebėjimų žlugdymas, kūrybinis merdėjimas. Gal tai ir tiesa, bet ne šimtaprocentinė, nes yra malonių pavyzdžių, kurie tai paneigia. Vienas iš tokių – mokytoja S. Lovčikaitė. Beveik visa jos pedagoginė, kraštotyrinė, kultūrinė veikla susijusi tik su Linkuva. Ištrauk iš jos biografijos šį miestelį ir kas lieka? O jeigu dar atkreipsime dėmesį į tai, kad kūrybingiausi jos metai buvo sovietiniais laikais, kai gink Dieve negalėjai nė per plauką peržengti partinių ideologinių rėmų, tai, atrodo, apie kokią kultūrinę veiklą galėtumei prabilti. S. Lovčikaitė ir tuos rėmus įstengdavo apeiti. Pati yra prasitarusi:
– Pirmiausia turi dirbti, o ne vien tik kaltinti valdžią, kad ji tau trukdo. Nemokančiam ar nenorinčiam groti ir Stradivarijaus smuikas negelbėtų...
Mokytoja dirbo. Nuoširdžiai, išradingai, įkvėptai, nuolat ieškodama naujovių. Jos lietuvių kalbos pamokos buvo pedagogikos perlai. Bet jai ir pamokų neužteko – ji dar vadovavo mokyklos literatų būreliui. Susirašinėjo su rašytojais, poetais: Juozu Baltušiu, Juozu Apučiu, Marcelijumi Martinaičiu, Kaziu Saja, Eugenijumi Matuzevičiumi, aktoriumi Laimonu Noreika. O ta bendrystė laiškais, sveikinimo atvirutėmis baigdavosi garbių kūrėjų kelionėmis į Linkuvą, į susitikimus su moksleiviais, mokytojais, literatų būrelio vadove. Visi svečiai būdavo be galo patenkinti apsilankę Linkuvoje, nuoširdžiai dėkodavo už turiningus renginius, už šiltus priėmimus. Ypač džiaugėsi rašytojai kraštiečiai, kuriems kiekviena išvyka į Linkuvą, į Pakruojo rajoną būdavo kaip švelnus prisilietimas prie vaikystės prisiminimų. „Man rodosi, kad vis tik ten, tenai tikrai laimingas, nepamirštamas kraštas, kur Mūša, kur ganyklos, kur Ringuvos kalnelis. Kitur nieko gražesnio, maloniausio nepatyriau kaip ten. Ten prabėgo mano saldžioji vaikystė ir veržlioji, kalnus žadėjusiais nuversti, jaunystė“, – rašė S. Lovčikaitei rašytojos J. Paukštelis 1977 m. gruodžio 20 d. laiške. Triūsas nenuėjo veltui.
Dr. S. Tumėnas, buvęs jos auklėtinis, artėjant S. Lovčikaitės gimimo 90-osioms gimimo metinėms, sumanė ir parengė knygą „Stanislava Lovčikaitė: „Šiaurės Lietuva – mūsų esaties gūžta“. Knygą išleido „Žuvėdros“ leidykla (vadovas rašytojas Stasys Lipskis).
„Šioje knygoje pristatoma S. Lovčikaitės biografija, jos dienoraščių fragmentai, atsiminimai apie S. Lovčikaitę, jos pačios įvairių gyvenimo periodų publikacijos laikraščiuose, žurnaluose, knygose, rašytojų laiškai jai (...). Apsiribota charakteringesniais tam tikro Jos gyvenimo periodo tekstais, atspindinčiais autorės vertybinį požiūrį, tendencijas, mąstymo būdą. Jos lūkesčius, – rašo įvade dr. S. Tumėnas.
Knyga iliustruota gausybe nuotraukų.
Keturiolika buvusių S. Lovčikaitės auklėtinių pateikė knygai atsiminimus apie ją. Literatūrologė Rima Pociūtė rašo: „Jeigu reikėtų pasakyti, kokios buvo pagrindinis tiesos, kurių mane išmokė Mokytoja? Viską lemia idealusis pradas žmoguje ir iš tiesų visos kultūros pagrindas yra atskiro individo kūrybiškumas ir apsisprendimas dirbti savo tautai. Talentas blyksteli kaip gyvenimo stebuklas, kūrybos nelemia socialiniai determinantai. Kur esi, ten turi galimybe dirbti ir kurti. Nieko nereiškia sistemos, kuriomis norima įteisinti „elitinę“ kultūrą ir „akademinį“ mokslą. Todėl literatūrai labai svarbi adekvati analizė, o geras literatūros kūrinio interpretuotojas yra antras pagal svarbą literatūriniam procesui“ (p.90). Jautriais žodžiais S. Lovčikaitę prisimena mokytojos lituanistės Adelė Spudienė-Nikontienė, Danutė Augutienė, Rita Builytė-Variakojienė, Troškūnų klebonas Saulius Filipavičius, žurnalistai Janina Vansauskienė, Vladas Vertelis, kiti.
- Lovčikaitė vadovavo garsiajam etnografiniam ansambliui „Linkava“. Savo knygoje „Linkava: tradicija dabartyje“ (2003) ji apžvelgė ansamblio 20 metų istoriją, pateikė 17 ansamblio parengtų programų, kurias sudaro Šiaurės Lietuvos dainuojamoji, pasakojamoji tautosaka. Daugelis tekstų pateikti tarmiškai. Atgimimo laikais S. Lovčikaitė „buvo neabejotina Pakruojo rajono sąjūdininkų lyderė ir ideologė“ (p. 15), Sąjūdžio laikraščių „Langas“ (1989-1990) ir „Mūsų langas“ redaktorė. Ji dalyvavo visuose Sąjūdžio suvažiavimuose, Sausio 13-ąją budėjo prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Jos pastangomis buvo įkurtas „Žiemgalos linkuvių“ klubas. Ji buvo Linkuvos apylinkės Tarybos deputatė.
- Lovčikaitė buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė. Apdovanota Kultūros ministerijos padėkos raštu, Pasaulio lietuvių dainų šventės medaliu (1998), jai suteiktas kraštotyros darbuotojos garbės vardas (2000 m.). Pakruojo rajono taryba jai suteikė rajono garbės piliečio vardą (po mirties). Nepriklausė jokiai partijai. Savo pamąstymus apie gyvenimo prasmę, santykį su Dievu, kasdienybe, amžinybe, ribos tarp būties ir buities ieškojimus ji apibendrino knygoje „Tarp būties ir buities“ (2008). „Kaip sakė mokytoja, jos knyga – pokalbių su kaimynais, pažįstamais ar tik retkarčiais sutinkamais gatvėje žmonėmis tęsinys, – įvadiniame straipsnyje teigia dr. S. Tumėnas. – Pridurčiau – užfiksuotas rašytinis tekstas, nes Mokytoja, būdama lituanistė, perskaičiusi kalnus knygų, puikiai suvokė, kad sakytinio teksto nepakanka, jį reikia įprasminti ir rašytine forma (p.19). Džiugu, kad ji taip ir padarė.
Knygos dalį – 27 puslapius – užima ištraukos iš S. Lovčikaitės dienoraščių, tačiau tai itin vertinga autentiška medžiaga kūrėjo vidiniam pasauliui, dvasinei būsenai pažinti. Dienoraštis –tai pats atviriausias žmogaus pokalbis su savimi, o dargi rašytas „ant karštųjų“, dar neatslūgus įspūdžiams, jausmams. Skirtas ne viešumai, o savo paties prisiminimams ateityje, tačiau galbūt viliantis, kad kažkada gal kai kas bus įdomu ir kitiems parodyti, dažniausiai išplėšus ir sudeginus kai kuriuos lapus... Į gyvenimo pabaigą savo dienoraščius sunaikino ir S. Lovčikaitė, tačiau ne visus, kai kuriuos sąsiuvinius paliko, prašydama kitiems juos sudeginti.
– O kodėl ji pati to nepadarė?!, – retoriškai klausia dr. S. Tumėnas. – Vadinasi, ji jautė, kad tie dienoraščiai bus įdomūs kitiems, kad jie vertingi jos prasmingo gyvenimo liudytojai. Tad tų dienoraščių fragmentai ir paskelbti knygoje... Juos išsaugojo Donata Mitaitė...
Dienoraščio eilutės, rašytos moksleivės ranka karo ir pokario metais, šiurpą kelia.
– „Dar nežinia, kada mūsų gimnazija išbyrėjusiais langais, virtusi rusų karo ligonine, atvers mums duris. Pagaliau, ar iš viso dar mokysimės. Kareiviai viską dergia, suka iš knygų lapų suktines ar jais pasišluosto. (1944 m. ruduo).“
– Pirma diena mokykloje. Už tvoros mus pasitiko rusiškas tankas, o salėje – bolševikinę armiją šlovinančios kalbos. Visi tokie pasimetę, išsiblaškę, jokios šventinės nuotaikos. Nei eisenos į bažnyčią, nei maldos klasėje. (...). Nėra nei vadovėlių, nei sąsiuvinių. Mokyklos kieme suvertė bibliotekos knygas ir uždegė. (1944 11 01).“
– „Vaikštom koridoriuje, o už mūsų švarkelių atvartų ar už palaidinės – trispalvės juostelės. 7-ojoje merginos „užtemdė“ Stalino portretą: nusuko veidu į sieną, o lietuvių rašytojų portretus papuošė. Mokytojai buvo baisiai sunerimę. (1945 02 16).“
Kas gi galėtų įtaigiau, tikroviškiau pavaizduoti tų siaubingų laikų mokyklos būtį, kaip šio dienoraščio epizodai?!
Turininga ir aistringa S. Lovčikaitės Atgimimo ir Nepriklausomybės metų publicistika. Tai ne įvykių stebėtojos, o jų dalyvės žodžiai – aktualūs, persunkti meile Tėvynei, savo Linkuvai. Jie sudaro skyrių „S. Lovčikaitės publikacijos“. Į knygą įdėta ir jos parengta metodinė medžiaga pedagogine tema. Spausdinami rašytojų laiškai S. Lovčikaitei.
Rašytojų klube Vilniuje buvo surengtas literatūrinis-muzikinis vakaras „Mokytojos šviesa“, skirtas knygos „Stanislava Lovčikaitė: Šiaurės Lietuva – mūsų esaties gūžta“ sutiktuvėms. Jos prasidėjo Remigijaus Baltrušaičio ir Vygando Telksnio kūriniu „Prisiminimai apie seną mokyklą“, kurį atliko Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos kamerinio choro „Post scriptum“ trupė, vadovaujama Stasės Skurulskienės.
-„Šis literatūrinis-muzikinis vakaras ne veltui pavadintas „Mokytojos šviesa“, - įvadiniame žodyje kalbėjo vakaro vedėjas linkuvis Juozas Šalkauskas. - Mes susirinkome į Šiaurės Lietuvos šviesuolės, garbės kraštotyrininkės, Žemgalos etninės kultūros puoselėtojos, garsios Linkuvos mokytojos Stanislavos Lovčikaitės knygos prezentaciją. Šiemet mokytoja būtų šventusi 90-metį, bet sunkios ligos pakirsta (insultas – J.L.) ji mirė prieš šešerius metus. Kartu ši knyga skirta Linkuvos gimnazijos 100-mečiui, ir labai reikšminga, jog keturis dešimtmečius čia kūrybingai dirbo Stanislava Lovčikaitė. Pagerbiant jos atminimą, prie senosios gimnazijos pastato Linkuvoje mokytojai atminti atidengta lenta su užrašu: „Ir krintantį, ir kylantį lydėk, širdie, ir vesk.“ Šie Just. Marcinkevičiaus žodžiai – Mokytojos skleistų iš išpažintų gyvenimo vertybių bei nuostatų sanglauda...
Buvo išsakyta nuoširdi padėka ir kalbininkui, pedagogui, politikui, Seimo nariui mokslų daktarui S. Tumėnui. Jis studijavęs JAV švietimo sistemą, stažavosi Čikagoje, jam suteiktas Omahos (JAV) miesto garbės piliečio vardas. S. Lovčikaitės knyga, kurią jis parengė, reikšmingas ir jo kūrybinio darbo etapas.
Kas knygon sudėta arba nesudėta, tas dar buvo ir pasakyta. Kalbėjo Vilniaus universiteto prof. Vytautas Bikulčius, dr. Donata Mitaitė, Liucija Stulgienė... Buvo pabrėžta, kad leidžiant S. Lovčikaitės knygą, nuoširdžiai pasidarbavo jos leidėjas, „Žuvėdros“ leidyklos vadovas rašytojas Stasys Lipskis. Knyga gražiai apipavidalinta (viršelio dail. Sigita Valančiūtė).
Sutiktuvėse dalyvavo LR Seimo narė Laimutė Matkevičienė, poetas Rimgaudas Graibus, žinomi žurnalistai Leonardas Aleksiejūnas (Vilnius), Nijolė ir Algis Padoros (Pakruojis), grupė mokytojų su gimnazijos direktoriumi Vaclovu Stapušaičiu, S. Lovčikaitės giminaičių, buvusių bendradarbių.
Renginį spalvingai paįvairino minėto choro „Post scriptum“ trupė. Skambėjo ištraukos iš Giedriaus Kuprevičiaus miuziklo „Skriski, skriski Lietuvėlėn“ (pagal Kazio Sajos kūrybą), Alberto Antanavičiaus ir Gintauto Abariaus daina „Širdžių kaitra“, A. Kulikausko – „Karališkas miestas“ (Vytauto Skripkos ir Vytauto Kernagio žodžiai). Solo partiją atliko Marius Naruševičius
Vakaro koncertmeisterė Ina Konova.
Netrūko įdomių pokalbių prie kavos puodukų...
Jonas Laurinavičius, Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys
