Regis, bet kokio garsiai nuskambėjusio – neigiamo, žinoma, – įvykio komentarą aš galiu pradėti jau praktiškai sakramentine tapusia fraze, „kaip aš jau anksčiau perspėjau“. Pavyzdžiui, kaip aš jau prieš keletą metų perspėjau „ginklų kontrolės“ šalininkus, jų kova su šaunamaisiais ginklais neišspręs nė vienos problemos, įskaitant ir psichopatų bei teroristų vykdomų masinių šaudynių problemą – mat žmones žudyti galima ir kitais, ne ką mažiau efektyviais būdais, pavyzdžiui, taranuojant žmonių minią automobiliu. Ir štai, prašom, dabar tai vos ne pats populiariausias ir plačiausiai taikomas būdas. O po Breiviko akcijos aš perspėjau visus „politkorektiškumo“ gerbėjus: „Tas, kuris užkemša gerklę, anksčiau ar vėliau nesugebės užkimšti šautuvo vamzdžio.“ Na, arba sustabdyti automobilio.
Kas iš tiesų nutiko Virdžinijos valstijos Šarlotsvilio mieste? Nesirengiu ginti ir teisinti už „dodžo“ vairo sėdėjusio Alexo Fieldso. Jis yra nusikaltėlis ir privalo už savo nusikaltimą atsakyti pagal įstatymą. Nejaučiu jokios simpatijos ir jo kompanionams: žmonės, skanduojantys „Rusija – mūsų draugas!“ (bent jau tai jie skandavo per praėjusią savo akciją gegužės 13 dieną), man negali sukelti jokių kitų jausmų, tik pasišlykštėjimą. Tačiau nepamirškime, kas būtent tapo konflikto iniciatoriumi. Kas pirmasis pademonstravo ideologinę neapykantą, nepakantumą ir prievartą (net jei iš pradžių nukreiptą ir ne prieš gyvuosius, o prieš mirusiųjų paminklus).
Tai buvo Wesas Bellamy, miesto vicemeras, pagrindinis kovotojas už paminklo generolui Robertui Lee nuvertimą ir, žinoma, negras. Asmuo, kuriam niekas netrukdo gerbti Martino Lutherio Kingo atminimo (kurio gimimo diena, priminsiu, yra federalinė šventė!), tačiau kuris manosi turįs teisę trukdyti kitiems atminti Robertą Lee. (Taip pat priminsiu ir tai, kad „negras“ – tai neutralus terminas, kuriame nėra nieko įžeidžiančio, o bandymas mums įbrukti priešingą požiūrį kaip tik ir yra tiesioginė rasizmo pasekmė, tiesioginė sovietinio antisemitizmo kopija, kai žodis „žydas“ SSRS buvo pradėtas laikyti nepadoriu ir buvo oficialiai pradėta vietoj jo reikalauti vartoti nesąmoningą konstrukciją „žydų tautybės asmuo“, kas yra lygiai toks pats lingvistinis išsigimimas kaip ir „afroamerikietis“.) Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Bellamy buvo ne vienas, prieš jį dar buvo (o vėliau jį audringai palaikė) visokiausi „pilietiniai aktyvistai“, tačiau būtent jis, kaip oficialus asmuo (kuris, pagal apibrėžimą, turėtų demonstruoti daugiau atsakomybės, nei gatvių triukšmadariai), pradėjo eskalacijos procesą, pasipuošdamas (kol kas) viena žūtimi ir dešimtimis sužeistųjų. Dar kartą noriu pabrėžti, kad nors pagrindinė kaltė už Heather Heyer mirtį ir dar 19 žmonių sužalojimus tenka Fieldsui, atsakomybė už šią tragediją tenka dar ir Bellamy bei miesto tarybos nariams, kurie palaikė jo pateiktą siūlymą nuversti paminklą.
Tačiau lygiai taip pat niekada nepritarsiu demagogams, aiškinantiems, kad „bet kokio paminklo nugriovimas yra vandalizmas“. Žinoma, kad tai netiesa. Viskas priklauso nuo to, kam paminklai skirti. Pavyzdžiui, komunistinius paminklus (įskaitant ir Rytų Europoje esančius paminklus sovietiniams kariams okupantams) nuversti galima ir net reikia. Svarbesnius paminklus verta išsaugoti totalitarizmo muziejuose, tačiau gatvėse ir aikštėse jiems nėra ką veikti. Paminklas muziejuje yra paprasčiausias istorinis objektas, o paminklas aikštėje – pagarbos ir šlovinimo ženklas.
Tačiau generolas Lee, be jokių abejonių, nusipelno, kad jo gimtojoje valstijoje būtų gerbiamas jo atminimas. Jis nebuvo nei tironas, nei karo nusikaltėlis (priešingai, nei, pavyzdžiui, šiauriečių generolas Williamas Shermanas – kruvinasis Pietų Karolinos budelis). Jis neigiamai vertino vergiją (vėlgi, priešingai nei nemažas skaičius šiauriečių, įskaitant Abrahamo Lincolno kompanioną ir įpėdinį generolą Ulyssesą Grantą). Jis garbingai kovėsi už savo šalies – Konfederacinių Amerikos Valstijų – laisvę ir nepriklausomybę.
„Negaliu įsivaizduoti didesnės tragedijos, nei negrų asimiliacija į mūsų socialinį ir politinį gyvenimą lygiomis sąlygomis su mūsiškėmis. Asimiliacija su žemesne rase nėra nei galima, nei pageidautina“, – tai ne Lee, o Lincolno žodžiai (nors greičiausiai Lee būtų su juo sutikęs, kaip ir absoliuti dauguma tuometinių baltaodžių abiejose fronto pusėse). Apie tai, koks iš tiesų buvo Pilietinis karas (kurio net Pilietiniu nelabai galima vadinti, mat konfederatai savęs nelaikė JAV piliečiais) ir koks melagingas yra tas gajus mitas, kad šiauriečių tikslas buvo negrų išlaisvinimas iš vergijos, aš esu detaliau rašęs kituose savo straipsniuose, tad šįkart į smulkmenas nesileisiu, tik trumpai priminsiu nežinantiems: šiame kare ir juridiškai, ir moraliai teisesnė buvo taikaus atsiskyrimo ir nepriklausomybės siekusi Konfederacijos pusė (separatizmas tuo metu nebuvo draudžiamas įstatymais, tiesiog Lincolnas atsisakė svarstyti šių valstijų prašymą), o vergai diktatoriui Lincolnui tebuvo priemonė jo tikslams pasiekti, apie ką jis kalbėjo atviru tekstu: „Jei sugebėsiu išsaugoti Sąjungą neišlaisvinęs nė vieno vergo – aš tai padarysiu. Jei tam reikės išlaisvinti visus vergus – aš tai padarysiu. Jei dalį vergų – aš tai padarysiu.“ Vergija įvairiose pasaulio šalyse buvo neilgai trukus panaikinta dėl ekonominių priežasčių, tad ir JAV ji būtų panaikinta net ir be karo, išvengiant milijonų aukų ir to, kas sekė po to. O po karo sekė teroras, represijos ir nugalėtojų vykdomi grobimai – taip vadinamoji „rekonstrukcija“. Procesas buvo ne toks žvėriškas kaip po raudonųjų pergalės Rusijoje, bet vis tiek, švelniai tariant, ne itin malonus. Būtent kaip atsakas į žvėrišką nugalėtojų elgesį ir savivalę susiformavo pirmasis Kukluksklanas (įdomu ir tai, kad tuo metu organizacija priklausė demokratams, mat Lincolnas buvo respublikonas).
Bet, vienaip ar kitaip, aistros galiausiai nurimo. Niekas nedraudė pietiečiams rodyti pagarbos savo simboliams ir herojams. Penkiose valstijose, įskaitant ir manąją Floridą, įstatymai net draudė Konfederacijos vėliavos (kaip ir JAV vėliavos) išniekinimą, tačiau buvo pripažinti prieštaraujantys konstitucijai (abiejų vėliavų atžvilgiu) – ir tai visai teisinga: bet kokių simbolių ar sąvokų sakralizacija yra tiesioginis žodžio ir įsitikinimų laisvės pažeidimas.
Tačiau sistemingas kairiųjų ir visų jų sąjungininkų – juodųjų rasistų, vyrų nekentėjų, agresyvių homoseksualų, islamistų ir kitų (kad ir koks eklektiškas yra šis aljansas) – karas, nukreiptas prieš laisvę, teisę, mokslinius faktus ir sveiką protą, prieš tikrąsias, o ne suklastotas amerikietiškas vertybes, atėjo ir iki paminklų, kurie, tiesiogine to žodžio prasme, šimtą metų niekam netrukdė. Visai tai publikai, kuri dievina laikyti save nesąžiningai nuskriaustomis aukomis ir kovotojais už taiką (lygiai taip, kaip jų vyresnieji broliai sovietai), iš tiesų nereikia taikos, santarvės ir gerovės. Jie jau seniai nebėra kovotojai už engiamų mažumų teises, nes šios visas teises jau seniai gavo, ir su kaupu. Jie – kovotojai už diskriminaciją (kai „Juodaodžių gyvybės yra svarbios!“ – pagirtinas šūkis, o „Baltaodžių gyvybės yra svarbios!“ – „rasizmas“), už cenzūrą ir kitaminčių persekiojimą, už lygiavą pagal principą „ne suteikti teises tiems, kas jų neturi, o atimti jas iš tų, kurie jas turi“ (į šį teiginį sutelpa visa kairiųjų esmė!), už konfliktų kurstymą lygioje vietoje ir, galiausiai, už civilizacijos, kuri jiems yra per daug sudėtinga ir sunki, sunaikinimą. Už tai, kad iš pradžių reikia sulyginti patologiją su norma, o vėliau normą paskelbti patologija. Jie mano, kad yra normalu trukdyti savo oponentams rengti taikias demonstracijas, o po to stebisi, kad tos demonstracijos nebėra taikios.
Tačiau baisiausia yra tai, kokių rezultatų jie pasiekė. Piktybiniais kairiųjų nuodais persisunkę yra universitetai ir žiniasklaida, visuomeninės ir privačios organizacijos yra pasirengusios (ne visada iš įsitikinimų, neretai iš baimės), sustabdyti bet ką, kas prieštarauja tamsuoliškoms „politkorektiškumo“ dogmoms. Todėl racionali ir pasverta pozicija iš visuotinio diskurso paprasčiausiai pranyksta, nes mąstantys žmonės bijo ją išsakyti. Ir tada kairiųjų opozicijoje lieka vieni marginalai – neonaciai, kukluksklanininkai ir kiti mėgėjai skanduoti „Rusija – mūsų draugas!“. Tokiu būdu savotiškai patvirtinamas kairiųjų teisumas – „štai, matote, KAS yra mūsų opozicijoje!“ – ir iššaukiama atgalinė reakcija, kuri reikalus tik dar labiau pablogina. Štai vandalų orda nuvertė paminklą konfederatams Durhame, Šiaurės Karolinoje. Ir tai tik pradžia...
Žiū, kad tik tokiais tempais nereikėtų su laiku statyti paminklų jau naujo pilietinio karo herojams. Tik labai abejoju, ar tarp jų bus tokių garbingų ar tiek nusipelniusių žmonių kaip generolas Lee – tiek vienoje, tiek kitoje pusėje.
Jurijus Nesterenka
