The Curse of La Llorona
Režisavo: Michael Chaves. Vaidina: Linda Cardellini, Raymond Cruz, Patricia Velasquez
Debiutuodamas režisūroje, trumpametražių filmų ir muzikinių klipų režisierius Michaelas Chavesas gavo puikią progą išplaukti į tarptautinius vandenis su projektu, kurio vienu iš prodiuserių tapo XXI amžiaus siaubo genijus, „Išvarymo“ frančizę padovanojęs režisierius Jamesas Wanas.
Pastarasis dešimtmetis padovanojo mums išties kraupius ir dėmesio vertus siaubo filmus, kurie ne tik sugebėjo gerai patampyti nervus kino salėse, bet dar ir privertė įdėmiai stebėti tai, kas vyksta ekrane. Vienu iš populiariausių pastarųjų metų siaubo filmų tapo 2013 metais dienos šviesą išvydusi Jameso Wano juosta „Išvarymas“, kurios stulbinanti sėkmė nulėmė visos kino visatos atsiradimą.
Tačiau kino studija „Warner Bros.“ ir jai priklausantis padalinys „New Line Cinema“, kurie ir buvo atsakingi už šios kino visatos atsiradimą, šįkart prašovė sukurdami bedvasį, visiškai klišinį ir, kas svarbiausia, nuobodų pasakojimą, kuris buvo paremtas jau milijoną kartų matytu scenarijumi. Pirma – kažkur yra senovinis blogis. Antra – kažkas, tą blogį išleidžia į laisvę. Trečia – blogis bando pakenkti paprastiems žmonėms. Ketvirta – kažkas jį turi sustabdyti. Būtent taip ir atrodo šis nuspėjamas filmiūkštis. Argi negalima buvo sugalvoti kažko įdomesnio, nei grįžimo į 2000-ųjų pradžią, kai po „Skambučio“ perdirbinio sėkmės pradėjo plūsti panašūs į šią juostą vienodi ir neįdomūs mistiniai siaubo trileriai? Matyt, kad ne.
Kartais labai stebina siaubo filmų kūrėjai, kurie nesuvokia vieno – šiais laikais žiūrovai yra matę pernelyg daug šiam žanrui priklausančių filmų, todėl juos banaliu išgąsčiu nepavyks pritraukti prie ekranų. Kodėl pasiteisino abu „Išvarymo“ filmai? Dėl puikiai sudėliotų „pagąsdinimų“? Ne, ne dėl jų tie filmai buvo tokie įdomūs ir baisūs, o dėl puikiai išvystytų istorijų, kurios sugebėjo pritraukti mūsų dėmesį ir nepaleisti iki pat galo. Žiūrovas jaudinosi dėl pagrindinių herojų, nes jie ne tik buvo išvystyti, bet ir aiškiai išdėstyta jų motyvacija. O ką mes turime šiame filme? Kvailą pasakojimą apie klajojančią ir ramybės negalinčią rasti dvasią, kuri aišku kerštauja visiems, kas stos jos kelyje.
Įdomiausia, jog šis filmas, nors ir nėra priskiriamas „Išvarymo“ filmų serijai, bet jai priklauso. Kam, kam išvis kišti „Išvarymą“, jeigu jo poveikis šiai istorijai yra nulinis? Marketingo sumetimais čia buvo padaryta tiesiog viena didelė apgaulė ir tiek. Todėl, kas tikisi gauti kažkokius atsakymus į anksčiau kilusius klausimus, susijusius su praeitais „Išvarymo“ franšizės filmais, gali net nesvajoti juos gauti, nes šiame filme vos kelioms sekundėms yra parodoma bereikšmė scena iš 2013 metų „Išvarymo“ filmo.
Istorija ir jos vystymas čia yra nuobodūs, herojai labai neišvaizdūs ir neįdomūs kaip asmenybės, todėl jaudintis dėl jų likimo nėra jokio reikalo. Na, mirs, tai mirs. Jau nekalbam apie labai idiotiškus kai kurių iš jų žingsnius, kurie priverčia jausti pašaipą tiems, kas rašė scenarijų.
Ir, aišku, pats siaubas. Viena vienintelė automobilio scena visame filme atrodo verta dėmesio, nes visur kitur viskas buvo pateikta kaip ir kituose tokio pobūdžio filmuose. Blogiausia, kad žiūrėdamas siaubo filmą žiūrovas gali nuspėti, kada kas iššoks, todėl išgąsčio faktorius šiuo atveju buvo sumažintas iki minimumo. Apibendrinant, galima teigti, jog tai yra išties nemažas nusivylimas šių metų siaubo filmų žanre. Gerbėjams (ir kritikams) turėtų būti labai neramu, kad šis žmogus, kuris buvo atsakingas už šią beskonybę, kitais metais mums pristatys trečiąją „Išvarymo“ dalį. Tikėkimės, kad Jamesas Wanas turės nemažai įtakos kuriant būsimą filmą. Nes būtų labai nemalonu, jei po dviejų nuostabių juostų visas pasitikėjimas šia franšize būtų sugriautas dėl nevykusių nepatyrusio režisieriaus sprendimų.
