Tarptautinių tyrimų duomenimis, ankstyvoji trauminė patirtis paveikia visas tolesnio gyvenimo funkcionavimo sritis, lemia depresiją, priklausomybes, savęs žalojimą, savižudybes. Apie tai - pokalbyje su Norvegijos smurto bei trauminio streso tyrimų centro psichologe prof. Siri Thorensen.

- Kokių pasekmių mums sukelia ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu patirta fizinė, psichologinė ir seksualinė prievarta?

-Jau daug metų gilinuosi į priežastis, kaip vaikystėje patirta seksualinė prievarta atsiliepia tolesniam žmogaus gyvenimui. Mes matome suaugusiuosius, kenčiančius nuo potrauminio streso sindromo, depresijos, kamuojamus galvos skausmų, o kartais netgi nuo visos „puokštės“ tokių negalavimų. Be abejonės, nuo to nukenčia jų gyvenimo kokybė: studijos, darbas. Jiems sunkiau prisitaikyti, kyla didesnė įvairių psichologinių sutrikimų rizika. Tačiau svarbu pabrėžti, kad, nors daug žmonių yra patyrę prievartą vaikystėje, tačiau tai netrukdo jiems džiaugtis gyvenimu.

- Kaip vaikystėje patirta prievarta paveikia mūsų tolesnį gyvenimą? Kokių sunkumų kyla suaugusiesiems po skaudžių vaikystės patirčių?

- Užaugę jaučiame didelę empatiją vaikams, linkime jiems gero gyvenimo. Gydytojui labai sunku klausinėti vaiką apie jo patirtą seksualinę prievartą ar kitas sunkias patirtis. Vaikams, patyrusiems prievartą įvairiose gyvenimo „arenose“, vėliau kyla rizika susidurti su ja suaugus. Jų gyvenime itin svarbią vietą užima santykiai su kitais žmonėmis, taip pat jie jaučia gėdą dėl skaudžios vaikystės patirties. Kamuojamiems tos didžiulės gėdos labai sunku atsiverti kitiems žmonėms, nes daugybę dalykų reikia slėpti. O nuo to nukenčia atvirumas tarpasmeniniuose santykiuose.

Visa tai gali kelti didesnę riziką jauniems žmonėms, kurie, būdami sužeisti, ieškos tam tikrų, galbūt rizikingo elgesio asmenų grupių, galvodami, kad niekas kitas su jais nenori būti. Tačiau, norėdami įveikti tą gėdos jausmą, turime keisti būtent savo pačių požiūrį, nes juk nepakeisime kito žmogaus požiūrio. Galime prisiminti moterų judėjimą, kurio dėka nemažai dalykų šiandien atrodo ne tokie gėdingi, nes visuomenė pasikeitė. Tad visuomenė turi išgirsti faktus apie vaikų prievartą ir netylėti.

Labai svarbu pastebėti skriaudžiamus vaikus, kadangi vaikui gali atrodyti, kad tik jam vienam nutinka toks dalykas, o visi kiti tėvai yra puikūs. Ir tai tik didina gėdos jausmą. Tad jauniems žmonėms reikia pasakoti, kad tokių dalykų visgi nutinka, būtina su jais kalbėtis, nuraminti ir užjausti.

- Kokia tikimybė, kad patyrusieji vaikystėje prievartą patys smurtaus savo šeimose ir tokiu būdu tęs tą nelemtą ciklą? Kaip pavyzdys galėtų būti vaikai, augę alkoholikų tėvų šeimose.

- Apskritai didžioji visuomenės dalis nesmurtauja prieš savo vaikus. Tačiau turime tyrimų apie žmones, patyrusius smurtą vaikystėje, kuriems gali kilti didesnė rizika jį tęsti vėliau prieš savo vaikus. Ši rizika ypač išauga žmonėms, vaikystėje patyrusiems visą puokštę įvairių smurto rūšių. Tačiau dauguma tokių žmonių neskriaudžia savo vaikų. Deja, neturime tyrimų, kurie atskleistų pasikartojančio smurto ciklo galimybę. Dar daug ko nežinome, nors ieškome atsakymų.

- Kaip patyčios, nuvertinimas ar netgi išstūmimas iš socialinio sluoksnio lemia vaiko ar paauglio kelią į suaugusiojo gyvenimą?

- Socialiniai santykiai yra vienas stebuklingiausių mūsų gyvenimo komponentų. Palaikydami gerus tarpusavio santykius esame laimingi, jaučiamės visuomenės dalimi. Esame „mes“, o ne „aš“. Ir nuo to laimi netgi mūsų fizinė sveikata. Vaikams, patyrusiems įvairių rūšių prievartą, kyla grėsmė neužmegzti harmoningų santykių ateityje. Jų santykiai šeimoje nesaugūs, prarandamas pasitikėjimas kitais žmonėmis. Už namų ribų kyla patyčių, išprievartavimo grėsmė, o tai kelia komplikacijų santykiuose su kitais žmonėmis: „Aš nežinau, ko iš tavęs galiu sulaukti...“

Turime puikų jau 75-erius metus besitęsiantį amerikiečių tyrimą, kuris atskleidžia, kad jauniems žmonėms svarbiausia karjera, o vidutinio amžiaus sulaukusiems – geri tarpusavio santykiai. Pažvelgę į savo gyvenimą matome, kiek problemų sukelia tėvų ir vaikų, sutuoktinių tarpusavio santykiai. Tačiau svarbu atrasti būdą negatyvias patirtis integruoti į savo gyvenimą.