Three Identical Strangers

Režisavo: Tim Wardle. Filmavosi: Silvi Alzetta-Reali, Eddy Galland, Ron Guttman, David Kellman

Išskirti vos gimę ir suėję draugėn 1980-aisiais Niujorke, jau sulaukę 19-os, trynukai Bobby Shafranas, Eddy Gallandas ir Davidas Kellmanas akimirksniu išgarsėjo ir tapo laukiamais svečiais pokalbių laidose ir ne tik. Publikos dėmesys buvo sutelktas į stebuklingą brolių susitikimą po tiek metų ir niekam nekilo jokių klausimų dėl to, kokiomis aplinkybėmis jie apskritai buvo išskirti ir įvaikinti.  

Pasirodo, brolių istorija daug rimtesnė ir sudėtingesnė nei kas nors galėjo įsivaizduoti, o ji yra galiausiai tinkamai atskleista tik režisieriaus Timo Wardle’o dokumentinio filmo „Trys identiški nepažįstamieji“, pasirodžiusio po kelių dešimtmečių, dėka. Sukrečiantis, įtraukiantis ir sunkiai protu suvokiamus įvykius pasakojantis filmas remiasi dideliu tiriamosios žurnalistikos darbu, kurio metu buvo aiškinamasi, kaip ir kodėl jie atsidūrė pas juos išauginusias šeimas.

Jei norite būti filmo nustebinti (o tai labai rekomenduojama), toliau nebeskaitykite. Pasirodo, kūdikių išskyrimas nebuvo atsitiktinumas, o kruopščiai suplanuotas psichologinis eksperimentas, labai primenantis aprašytąjį Ira Levino mokslinės fantastikos romane „The Boys From Brazil“: autorius pasakoja, kaip daktaras Mengelė ir būrys nacių mokslininkų bando prikelti Adolfą Hitlerį ne tik atkurdami jo DNR, bet ir užtikrindami, kad klonus augintų panašūs tėvai (jauna mama, ištekėjusi už 23 metais vyresnio valstybės tarnautojo) ir net specialiai kiekvieno berniuko gyvenime sukuria smurtinę aplinką, o 13-aisiais gyvenimo metais – ir tėvo mirtį (jie tai pakartoja 94 kartus, tikėdamiesi, kad bent vienas iš klonų taps tokiu, kaip numylėtasis fiureris). Koks nežmoniškas knygos siužetas, tiesa? Tačiau tai, kas įvyko realybėje, yra ne ką mažiau pamišėliška, nors ir visi tame dalyvavę asmenys buvo žydai.

Dvynių tyrimai mokslui labai naudingi, nes tai vienintelis patikimas būdas išskirti genų įtaką, tiriant kitus kintamuosius veiksnius. Gerai žinoma, kad nacių mokslininkai buvo pradėję dvynių eugenikos tyrimus (jie nutraukti dar visiškose užuomazgose), tačiau iki šiol nebuvo jokių įrodymų, kad kažkas panašaus būtų daroma JAV – ir niekada į dienos šviesą nebuvo iškilusi istorija apie mokslininkų specialiai išskirtus ir į skirtingas aplinkybes patalpintus brolius mokslinio stebėjimo tikslais.

Shafranas pasakoja, kaip jis ir Gallandas vienas kitą atrado tada, kai juos tarpusavy supainioja Salivano valstybiniame koledže dėl milžiniško jų išorinio panašumo. Kai istorija atsiduria Niujorko laikraščiuose, Kellmanas pamato išvaizda identiškus sau vaikinus ir supranta, kad jis irgi gali būti jų brolis. Režisierius pasikviečia brolius, jų šeimos narius ir kadaise apie jų stebuklingą susitikimą pranešusį žurnalistą papasakoti, kaip gi viskas tada vyko. Tačiau jis taip pat pristato ir tą istorijos dalį, kuri tuomet liko paslaptyje, ir pakviečia savo istorijas papasakoti kitus dvynius (pirmiausia, dvi seseris, atskirtas tos pačios žydų įvaikinimo agentūros „Louise Wise Services“) ir žurnalistą Lawrence’ą Wrightą, atskleidusį dalį tiesos apie šį reikalą ir net paėmusį interviu iš tyrimui, kurio objektais dvyniai patys to nežinodami buvo, vadovavusio psichologo dr. Peterio Neubauerio.

Nors tuomet visi stebėjosi trynukų panašumais – kaip jie užbaigia vienas kito sakinius, turi panašias manieras ir vienodą skonį moterims – regis, niekas nematė, kokie jie iš esmės skirtingi. Niekas, išskyrus Neubauerį ir jo personalą, kurie atidavė berniukus į labai skirtingus auklėjimo modelius taikančias šeimas ir nuolat atliko tyrimus, fiksuojančius berniukų emocinę raidą. Žiūrint į juos šiandien, apskritai sunku patikėti, kad jie yra identiški dvyniai.

Nors juosta kartais persistengia su didaktiniu tonu, ji vis tiek iškelia sudėtingus ir gilius klausimus, į kuriuos vargu ar įmanoma atsakyti. Ar broliai būtų buvę laimingesni augdami drauge? Kas suteikė teisę Neubaueriui ar „Louise Wise Services“ agentūrai vaidinti Dievą ir žaisti jų likimu? Ir kodėl šis tyrimas ir jo rezultatai vis dar yra laikomi tokioje griežtoje paslaptyje?

Juostai baigiantis tampa aišku, kad naujas skyrius tik prasideda – skyrius, kuriame laukia teisinis mūšis ir kuris, tikėkimės, atsakys į klausimą, ar iš tyrimo gautos žinios yra vertos tos tragedijos, kurią teko išgyventi nieko neįtariantiems tyrimo objektams.