Mano prognozės eilinį kartą pildosi. Tereikėjo man kiek paironizuoti, kad nuo tarptautinių rungtynių ir varžybų nušalinta Rusija bus priversta olimpizmu užsiimti pati su savimi, nes dabartinėmis sąlygomis, net sovietinės „geros valios žaidynės“ jai yra nepasiekiama svajonė, ir štai, prašom – Kremliaus neūžauga jau visiškai rimtai žada surengti Rusijoje Parolimpines žaidynes, kurios, žada jis, bus visai tokios pat kaip tikros. Dabar, ko gero, žaidynes reiks rengti dukart, turint galvoje, kad Rusijos dopingo čempionai yra nušalinti dar ir nuo 2018 metų žiemos Parolimpiados (aišku, jei Rusija apskritai iki to laiko dar ištemps).
O ką, puiki idėja. Surengi sau asmeninę Olimpiadą ir tada gali džiūgauti ir švęsti tą faktą, kad Rusijos sportininkai surinko 100 % olimpinių medalių! To dar niekada istorijoje nebuvo – tik dabar, prie Putino! Čia svarbiausia – nesustoti ir nesitenkinti tik tuo, kas jau pasiekta. Dar reikia suorganizuoti savo Kanų kino festivalį ir išsidalinti savus Oskarus. Tai pagaliau padės Rusijos kinui šauti į pasaulines aukštumas! Asmeninė Eurovizija tai čia jau savaime suprantama. Taip pat reikia savo Didžiojo Aštuoneto, savų Jungtinių Tautų, juolab, kad sava Saugumo taryba jau ir taip yra. Vienbalsis pritarimas bet kokiam Rusijos sprendimui, užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui, ir dabartiniam Rusijos ambasadoriui Belgijoje Vitalijui Čiurkinui net stengtis nereikės! Galima suorganizuoti ir savo NATO, kuri tučtuojau kapituliuos ir pranyks. Ta proga galima surengti ir milžinišką Pergalės Paradą, pilną susižavėjusių ir priblokštų svečių iš viso pasaulio – nuo Kaliningrado iki Vladivostoko. Žinoma, jei iki to laiko Kaliningradas nebus vėl tapęs Kionigsbergu, o Vladivostokas – Chaišenvėjumi (kiniškas Vlodivostoko pavadinimas – red. past.). Na, o jei ir bus tapę – tai ne bėda. Tą patį algoritmą galima taikyti ir naujoms valstybės sienoms tol, kol jos nesusitrauks iki Kremliaus vartų.
Papildomos chromosomos šalyje pats svarbiausias dalykas yra sportas. Taip, taip, toje pačioje šalyje, kur ekonomika jau ne pirmus metus užtikrintai smunka žemyn, „Centrobanko“ pirmininko pavaduotojas apmoko Taransko organizuoto nusikalstamumo grupuotę kaip plauti pinigus, darbuotojai ištisus mėnesius negauna atlyginimų, o bent jau Samaros srities gubernatorius siūlo jiems išsireikalauti atlyginimus iš Obamos. Taip, toje pačioje šalyje, kur valdžia paprasčiausiai gali nugriauti bet kokį piliečių nekilnojamąjį turtą, demonstratyviai besityčiodama iš „popiergalių“, patvirtinančių savininkų teises į nuosavybę – Maskvoje jau įvyko antroji taip vadinama „ilgųjų samčių naktis“, kai valdžia nugriovė smulkiesiems verslininkams priklausančias prekyvietes (nors tai vyksta ne tik sostinėje). Taip, toje pačioje šalyje, kur ketvirtyje namų nėra kanalizacijos, kur pas gydytoją reikia užsiregistruoti mėnesį prieš patiriant traumą, kur gyvenimo trukmė pasaulio statistikoje yra tarp Tongo ir Hondūro, kur policininkai yra baisesni už nusikaltėlius, kur kariai yra siunčiami į pasišlykštėtinus neteisėtus karus, o paskui laidojami bevardžiuose kapuose, kur švietimo ministerijai vadovauja pravoslavų tamsuoliai, o moksleiviai masiškai yra įsitikinę, kad dangus yra tvirtas skliautas, ir taip toliau ir panašiai – toje šalyje pati svarbiausia problema yra būtent sportas.
Iki pat širdies gelmių sujaudina, kaip parolimpiečių diskvalifikacija susirūpino valdžia, kuri įprastų, aukso nenešančių, neįgaliųjų apskritai nemato. Tiesą sakant, kaip ir pačių auksą nešančiųjų tais tarpais, kai jie to nedaro. Savo laiku, dar gyvendamas tenai, aš reguliariai „dėkingais“ žodžiais minėdavau Maskvos valdžią, tempdamas ant kupros dviratį dar vienais miesto laiptais, kur nebuvo nė užuominos apie kokią nors rampą (ir čia kalbu apie sostinę, centrinius jos rajonus!). Būtent tada aš susimąsčiau, kaip gi šiame mieste reikia gyventi žmogui neįgaliojo vežimėlyje. Miesto transportas, išskyrus iki platformos privažiuojančius traukinius (jei tik iki tos platformos pačiam neįgaliajam pavyks nusigauti per visus tuos laiptus), jiems apskritai nepasiekiamas – čia jums ne amerikietiški autobusai, „nusileidžiantys“ iki žemės, kad galėtų užvažiuoti vežimėlis... Tik pagalvokite, kokiam skaičiui neįgaliųjų būtų galima realiai padėti, jei pinigai nebūtų švaistomi ne tik kad nesibaigiantiems nešvariems karams ir totaliai korupcijai, bet bent jau ne beprasmei sporto pompastikai ir blizgučiams? Tačiau patys suprantate, šis variantas rusams netinka...
Okupuotame Kryme ir prie Ukrainos pasienio jau yra dislokuota šimtatūkstantinė armija (ir gausybė karinės technikos be skiriamųjų valstybinių ženklų). Rugpjūtį kovotojai pažeidė „tylos režimą“ 1 386 kartus, iš jų 675 atvejais – „Minsko susitarimų“ uždraustais ginklais. Per tą patį laiką Rusijos Federacija jiems pristatė 59 tankus ir savaeigius artilerijos pabūklus, 24 šarvuočius, 4 daugybinių raketų paleidimo sistemas, 104 automobilius, daugiau nei 96 cisternas degalų, daugiau nei 95 vagonus šovinių.
Užtai iš Sankt Peterburgo biudžeto paskirti dar 7 milijardai rublių nesibaigiančioms stadiono „Zenit-Arena“ statyboms, jau ir taip surijusioms milžiniškus pinigus (nesunku nuspėti, į kieno kišenes tie pinigai subyra). Iš kur tokie pinigai, paklausite? Labai paprasta. 3 milijardai buvo tiesiogiai atimti iš mokyklų, vaikų darželių ir ligoninių. Būkime atviri, profesionalus sportas, skirtingai nuo aktyvaus gyvenimo būdo ir mankštinimosi, sveikatai kenkia. Kenkia jis, beje, ir pagyvenusių diktatorių sveikatai, ką mums patvirtina naujienos iš Uzbekistano. Vietinis nuo sovietinių laikų valdantis tironas ir vienas iš žiauriausių Azijos kraugerių Islamas Karimovas, kaip praneša neoficialūs žiniasklaidos šaltiniai, išlaisvino žemę nuo savo egzistencijos po gausių išgertuvių pokylyje, surengtame nacionalinės olimpinės rinktinės garbei. Kita vertus, pokyliui su TOKIA pabaiga iš tiesų negaila jokių pinigų.
O tuo metu Rusijoje eilinį kartą panaikintas pensijų indeksavimas, pensijų fondo grobstymas, prisidengiant „užšaldymu“, planuojamas tęsti mažiausiai iki 2019 metų ir apskritai, kaip žinia, „pinigų nėra, bet jūs laikykitės“. Nors ir tų pinigų visada puikiausiai pakanka ne tik sportui, bet ir propagandai (štai dar 40 milijardų rublių paskirta programai „Valstybinės nacionalinės politikos realizacija“).
Idealus variantas Rusijai būtų užsidaryti pravoslaviškoje čučhėje (čučhė – oficiali Šiaurės Korėjos ideologija, ideologinis Šiaurės Korėjos saviizoliacijos nuo kitų šalių pagrindas – red. past.), visiškai nustoti pripažinti išorinio pasaulio egzistavimą ir galutinai pasinerti į savo pačios karštligiškų haliucinacijų pelkę. Juo labiau, kad šia kryptimi nuveikta jau tiek daug, įskaitant ir naujausius politinių kadrų pakeitimus, pradedant naująja švietimo ministre Jevgenija Vasiljeva, pasiūliusia kompiuterių pamokas mokykloje pakeisti sportiniais užsiėmimais (o kuo daugiau? Matyt, pasakyti „maldomis“ ji dar kol kas nedrįsta), baigiant naujuoju prezidento administracijos vadovu Antonu Vaino (jo pavardė labai tinkama, ukrainiečių kalba reiškianti „mėšlas“), nooskopo išradėju. Ką, nežinote, kas yra nooskopas? Tai „gyvenimo perėjimo iš erdvės į laiką akimirkos materializacijos kodas. Veiksmų kodas – gyvenimo harmonizacija. Tranzakcija – taškas laiko-gyvenimo erdvėje, kuriame vyksta materializacija.“ Ne, tai buvo citata ne iš ligos istorijos, o iš naujojo pseudofiurerio administracijos vadovo „mokslinio darbo“. Pseudofiurerio vokietis pirmtakas su savo astrologais ir tuščiavidurės Žemės teorija šiame kontekste atrodo tiesiog sveiko proto įsikūnijimas... Tiesa, jei jau apie tai prakalbome, Rusijai būtina įkurti ir savo nuosavą Nobelio premijų komitetą! Specialiai štai tokiems moksliniams darbams. Taip pat ir savo Tarptautinę ligų klasifikaciją, kurios psichikos ligų poskyryje būtų lygiai viena diagnozė – „nepakankama meilė Putinui“.
Uždaryti sienas, apsodinti jas usnimis, kaip ragino dar baltagvardiečių generolas Piotras Krasnovas, atjungti internetą, pakeisti visus kompiuterius televizoriais, o Baudžiamojo kodekso straipsnį dėl ekstremizmo papildyti punktu „Bausmė už raštingumą ir išprusimą – iki 10 metų laisvės atėmimo su turto konfiskavimu.“. Ir tada pradėti gyventi prasmingai ir dvasingai, pasikliaunant tik savo jėgomis, iki kol visi išmirs iš bado, nes pati išsimaitinti Rusija, kaip žinia, nesugeba – tačiau mažai kas dėl to tenai nerimauja. Pasak naujausios Visuomenės nuomonės fondo (FOM) apklausos, 49 % rusų yra patenkinti ekonomine situacija šalyje. O štai kita apklausa atskleidė, kad nors meilė „Donecko liaudies respublikai“ ir „Luhansko liaudies respublikai“ sumažėjo, Ukrainos pusę Donbase vis dar palaiko tie patys menki 3 % rusų. Likę 97 % jau nebepasveiks, kad ir kas nutiktų.
Tačiau problema ta, kad savo nuosavoje čučhėje Rusija užsibarikaduoti nenori. Ji nori ir toliau puldinėti, užgrobti ir žudyti. Okupuotame Kryme ir prie Ukrainos pasienio jau yra dislokuota šimtatūkstantinė armija (ir gausybė karinės technikos be skiriamųjų valstybinių ženklų). Rugpjūtį kovotojai pažeidė „tylos režimą“ 1 386 kartus, iš jų 675 atvejais – „Minsko susitarimų“ uždraustais ginklais. Per tą patį laiką Rusijos Federacija jiems pristatė 59 tankus ir savaeigius artilerijos pabūklus, 24 šarvuočius, 4 daugybinių raketų paleidimo sistemas, 104 automobilius, daugiau nei 96 cisternas degalų, daugiau nei 95 vagonus šovinių. Sirijoje vien per 10 dienų rusai nužudė dar 100 taikių gyventojų (bendras skaičius pakilo iki 3 189, tarp jų – 763 nepilnamečiai). O Rusijos ministerijose atliekami patikrinimai dėl pasirengimo dirbti karo sąlygomis.
Deja, Vakarų „balandžiai“ ir toliau neigia realybę su tuo pačiu išprotėjusiu užsispyrimu, kaip ir rusų „vanagai“, kurie kartas nuo karto su pirmaisiais pabendradarbiauja. O šio išprotėjusio užsispyrimo pasekmės bus itin liūdnos.
Jurijus Nesterenka
