Visai kaip ir žmonės, šunys taip pat gali pražilti, jeigu patenka į stresines situacijas, atskleidė naujas tyrimas, išsiaiškinęs, kad tie jauni šunys, kuriuos jų šeimininkai įvardijo kaip impulsyvius ir nervingus, buvo labiau linkę turėti anksti pražilusio kailio negu tie, kurie nėra ypatingai jautrūs ar emocingi.
„Remdamasi savo ilgamete patirtimi dirbant su šunimis ir juos stebint, aš jau seniai turėjau įtarimą, kad šunys su aukštesniais nerimo ir impulsyvumo lygiais taip pat greičiau pražilsta“, - išplatintame pranešime teigia vyriausioji tyrimo autorė Camille King, baigusi doktorantūrą Šiaurės Ilinojaus universiteto aukštesniojo išsilavinimo siekiančių suaugusiųjų programoje 2011 m., o šiuo metu turinti savo privačią gyvūnų elgsenos laboratoriją Denverio srityje.
Kad patvirtintų šią hipotezę, tyrėjai lankėsi šunų vedžiojimo aikštelėse, veterinarijos klinikose ir kitose Kolorado įstaigose, kur išdalijo klausimynus 400 šunų savininkams. Kai jie atsakė į 42 klausimus apie savo augintinių elgesį, amžių ir sveikatą, tyrėjai padarė po dvi kiekvieno šuns nuotraukas.
Į tyrimą nebuvo įtraukti šunys su šviesios spalvos kailiu, kadangi pagal jį sunku spręsti, ar šuo turi žilų plaukų, o taip pat ir gyvūnai, nepatekę į 1-4 metų amžiaus rėmus, nes vyresnio amžiaus šunys pražilti gali paprasčiausiai dėl senėjimo procesų, teigia mokslininkai.
Tam, kad įvertintų kiekvieno šuns streso lygius, tyrėjai respondentams uždavė klausimus apie jų augintinio elgseną, įskaitant ir tai, ar šuo yra linkęs draskyti daiktus, kai lieka vienas, ar jis šeriasi, kai yra nuvedamas pas veterinarą ar patenka į jam nepažįstamą vietą, ir ar susigūžia ir dreba susidūręs su svetimais žmonėmis.
Tuo tarpu tam, kad įvertintų kiekvieno šuns impulsyvumą, mokslininkai šunų savininkų paklausė, ar jų augintinis šokinėja ant žmonių, ar jį sunku nuraminti, ar jam sunku sutelkti dėmesį, ir ar po pasivaikščiojimų lauke jis būna hiperaktyvus. Vėliau du nepriklausomi tyrėjai, nematę nufotografuotų šunų asmeniškai, įvertino kiekvieną nuotrauką skalėje nuo 0 iki 3, kurioje 0 reiškia, jog šuo visai neturi žilo kailio, o 3 – kad jis visiškai pražilęs.
Įdomu tai, kad patelės buvo labiau linkusios turėti žilo kailio nei patinai, teigia tyrimo autoriai. Dar daugiau, tie šunys, kurie buvo linkę bijoti triukšmingų garsų ar nepažįstamų gyvūnų ir žmonių, taip pat dažniau būdavo pražilę, sako jie.
Be to, kailio žilumas neturėjo nieko bendro su šuns dydžiu, sveikatos problemomis, ir tuo, ar gyvūnui buvo atlikta kastracija ar sterilizacija.
„Pradžioje, aš į šią hipotezę žiūrėjau gana skeptiškai, - sako tyrimo bendraautorius Thomas Smithas, Šiaurės Ilinojaus universiteto Švietimo koledžo profesorius. – Tačiau, mums išanalizavus surinktus duomenis, paaiškėjo, kad tai gryna tiesa.“
Ankstesni tyrimai taip pat yra parodę, jog stresas gali pakeisti kailio spalvą. Nėra žinoma, ar Amerikos prezidentai kadencijos metu yra linkę pražilti dėl stresinio šio darbo pobūdžio, ar dėl genetikos ir senėjimo, tačiau stresas tikrai gali pakeisti laboratorinių pelių kailio spalvą, ką įrodė 2006 m. žurnale „Eksperimentinė dermatologija“ publikuotas tyrimas. Aukšti streso lygiai taip pat yra siejami su pagreitėjusiais organizmo senėjimo procesais, atskleidė 2014 m. tyrimas, pasirodęs žurnale „Current Pharmaceutical Design“.
Naujasis tyrimas, nagrinėjęs šunų žilimą, gali būti pritaikytas praktiškai, pažymi tyrėjai. Jeigu su šunimis dirbantys profesionalai pastebi, jog jauno amžiaus šuo yra prieš laiką pražilęs, jie gali informuoti šeimininką apie tai, kad gyvūnas galimai patiria nerimą, ar turi problemų su impulsyvumu ir baime. Tai gali paskatinti žmones nuvesti augintinius į elgsenos modifikavimo treniruotes, rašo tyrėjai savo tyrimo išvadose, kurios buvo publikuotos žurnalo „Applied Animal Behaviour Science“ gruodžio mėnesio numeryje.
„Tai yra autentiškas, unikalus tyrimas, kuris turės įtakos šunų gerovei“, - sako kita tyrimo bendraautorė, Kolorado valstijos universiteto gyvūnų mokslų profesorė Temple Grandin.
