Pablogėjus Stelmužės ąžuolo būklei, kreipiamasi į specialistus pagalbos. Skubiai rengiamasi viešiesiems pirkimams, kad patyrę arboristai įvertintų senolio medžio būklę ir pasiūlytų sprendimus, kaip jam padėti, praneša Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija.
Praėjusią savaitę prie ąžuolo susirinkę Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos bei Zarasų rajono savivaldybės specialistai apžiūrėjo medį. Kai kurios prieš keletą metų įrengtos šakų atramos nevisiškai atlieka funkcijas, atramas ir jų tvirtinimus reikia taisyti. Taip pat laukiama arboristų nuomonės, kokių dar reikėtų imtis priemonių senolio gyvavimui pratęsti.
Įrengtos šakų atramos
Pastarąjį kartą Stelmužės ąžuolas tvarkytas 2021 metais. Atsižvelgiant į arboristų nuomonę, Stelmužės ąžuolui įrengtos keturios naujos medinės atramos, atsargiai paremiant gyvas kamienines šakas. Šitaip siekta kuo ilgiau ąžuolą išlaikyti žalią.
Pernai pastebėta, kad ąžuolo būklė prastėja. Todėl birželį Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija kartu su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba pakvietė specialistus apžiūrėti ir pasitarti. Viena atrama buvo iškrypusi, todėl nuspręsta ją perstatyti į kitą vietą.
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija kreipėsi į 17 potencialių tiekėjų kviesdama dalyvauti konkurse ir teikti siūlymus. Deja, nesulaukta pasiūlymų dėl Stelmužės ąžuolo tvarkymo, vieninteliai dokumentus teikę tiekėjai nurodė didesnę, nei numatyta, darbų kainą.
Prižiūrimas daugelį metų
Stelmužės ąžuolas prižiūrimas jau daugelį metų. Vienas žymiausių Europos arboristų čekų mokslininkas Martinas Nemecas stebi ir tiria Stelmužės ąžuolą nuo 2005 metų. 2016-aisiais jis parengė išsamų Stelmužės ąžuolo tvarkymo planą.
Pagal jį svarbiausios ąžuolo gelbėjimo priemonės buvo neleisti lankytojų į ąžuolo šaknų zoną, todėl medis buvo aptvertas. Pašalintos grindinio trinkelės, išardyti laiptai, įrengta nauja tvora ir medžio apžiūros aikštelė. Buvo papildytas polajo substratas, įrengti vandens įsigėrimo kanalai, rinktuvai ir mulčiuota ąžuolo skiedromis, iškirsti šviesą užstojantys aplinkiniai medžiai, ąžuolo lajoje atsargiai nugenėtos šakų viršūnėlės, palengvintos galinčios lūžti šakos.
Šios priemonės pagerino medžio būklę, tačiau neįmanoma sustabdyti negrįžtamo jo senėjimo.
Senolis medis svarbus ne tik visuomenei, bet ir įvairių sričių specialistams. Ant ąžuolo gausu įvairių kerpių, grybų, kitų organizmų, kurių niekas išsamiai netyrinėjo, nežinia ir kokį poveikį jie daro medžiui. Derėtų patyrinėti ąžuolą išsamiau. Be to, pasaulyje esama kompiuterinių programų, galinčių nepertraukiamai, be neigiamo poveikio medžiui stebėti jo būklę ir operatyviai reaguoti į pakitimus.
Įdomu būtų nustatyti tikrą medžio amžių.
Saugomi genai
Stelmužės ąžuolas – žinomiausias gamtos paminklas. Spėjama, kad tai seniausias ąžuolas Lietuvoje ir vienas seniausių, galbūt net trečiasis pagal senumą, Europoje. Specialistai spėja, kad medžiui galėtų būti apie 1500 metų.
Gamtos galiūno apimtis 1,3 m aukštyje – daugiau kaip 9,5 metro, ties šaknimis – net 13 metrų. Į viršų senolis stiebiasi 19 metrų.
Viršūnės ąžuolas neturi nuo senų laikų. Pasakojama, kad XIX amžiuje dėl baudžiavos įpykę žmonės ją nulaužė ir paleido riedėti nuo kalno, kai pro šalį važiavo caras. Viršūnės vietoje atsivėrusi kiaurymė gilėja, todėl senolį teko gydyti: seni miškininkai prisimena, kad 1995 metais iš drevės išvežę 12 vežimų trūnėsių. O romantikus vilioja gandai, kad per drevę galima nusileisti į požemio pasaulį, kad po ąžuolo šaknimis paslėptas lobis. Deja, arboristų teigimu, drevė senoliui sveikatos neprideda.
2016 metais Stelmužės ąžuolas buvo išrinktas Lietuvos metų medžiu ir dalyvavo Europos metų medžio konkurse. Lietuvą garsinančio gamtos paminklo genams išsaugoti iš jo gilių įvairiose Lietuvos vietose auginami ąžuoliukai. Vienas Stelmužės ąžuolo vaikaitis auga Vilniuje, prie Nacionalinio saugomų teritorijų lankytojų centro.
