Europos integracijos, pabėgėlių ir saugumo klausimai skaldo Seimo narius ir net toms pačioms partijoms priklausančius parlamentarus verčia skelbti prieštaraujančias viena kitai nuostatas. Ieškodami atsakymo į klausimą, kokia turėtų būti Lietuvos pozicija, skirtingus požiūrius savo paskelbtuose pranešimuose jau viešai išreiškė kelios Seimo narių grupės, ir kai kuriais ES ateities bei problemų sprendimo klausimais jų vizijos gerokai išsiskyrė.
Tikėtis natūralios ES konsolidacijos – naivu ar pagrįsta?
Seimo narių Andriaus Kubiliaus, Gedimino Kirkilo, Egidijaus Vareikio, Juozo Bernatonio teigimu, per 60 metų, praėjusių nuo Romos sutarties, pagimdžiusios ES 1957 metais, iki šių metų sukaupta ES raidos patirtis leidžia daryti ir aiškias prielaidas apie tai, kaip ES, tikėtina, vystysis per būsimus 60 metų.
„Nuo pat Romos sutarties pasirašymo iki dabar ES vystėsi nuoseklios, natūralios konsolidacijos keliuŽvelgiant ilgalaikių procesų prasme, net ir „Brexitas“ nėra ES krizė, sukelta tokios natūralios konsolidacijos procesų. „Brexitas“ yra nulemtas Didžiosios Britanijos istorinių skirtumų lyginant su kontinentine Europa ir tokių skirtumų įtakos Didžiosios Britanijos ilgalaikei vidinei politinei raidai ir visuomenės identiteto specifikai.
Nėra priežasčių galvoti, kad per kitus 60 metų ES natūralios konsolidacijos procesas vyks kaip nors kitaip, nei vyko iki šiol. Todėl galima tikėtis, kad tokia nuosekli konsolidacija ir toliau vyks tose srityse, kuriose ji vyko iki šiol, ir kad ji plėsis ir į naujas sritis“, – teigia parlamentarai.
Tačiau Aušra Maldeikienė nesutinka su tokia kolegų nuomone. Pasak jos, valstybės vis dar išlieka svarbiausiomis tarptautinės sistemos veikėjomis. Būtent dėl to, parlamentarės teigimu, ES raida negali būti traktuojama kaip tam tikra savieigai palikta neišvengiamybė, kadangi ją visų pirma lemia valstybių narių nacionaliniai interesai.
„Kitaip tariant, integracijos procesas priklauso visų pirma nuo laukiamų jo pasekmių valstybėms narėms. Jei šios pasiryžo aukoti dalį suvereniteto integracijos vardan, vadinasi, tikėjosi iš to naudos. Būtent nacionaliniais interesais ir valstybių narių nenoru deleguoti suverenitetą viršvalstybinėms institucijoms galima paaiškinti integracijos krizes ES raidos istorijoje, ir būtent dėl to sukaupta ES raidos patirtis šiuo metu neleidžia daryti aiškių prielaidų apie tai, kaip ES vystysis per būsimus 60 ar netgi 10 metų.
Natūrali savaeigė funkcinė arba sektorinė integracija yra įmanoma tik tuo atveju, kai valstybės narės (taigi ir jų piliečiai) yra tvirtai įsitikinę, jog tolesnė integracija joms apsimoka, tuo tarpu „Brexitas“ aiškiai parodė, jog taip nėra“, – tikina A. Maldeikienė.
Demokratijos ir suverenumo erozija
Visi pasisakę Seimo nariai vienareikšmiai sutaria dėl vieno – Lietuvos pozicija ES ateities klausimu turi būti grindžiama aiškiu jos nacionalinių interesų supratimu, į nacionalinius interesus turi būti labiau atsižvelgiama ES diskusijose. Parlamentarai Audronis Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas tikina, kad tai nereiškia konfrontacijos su ES institucijomis.
„Vis daugiau valstybių narių visuomenių skeptiškai vertina esamos būklės ES. Tai skatina ne atskirų valstybių krizės (pvz., Graikijos finansų krizė), bet viršnacionalinių institucijų ir valstybių narių santykio su Briuselio institucijomis problemos – valstybių narių suverenumo silpninimas, tiek vykstantis, tiek numatomas, tapo pamatine „Brexito“ proceso priežastimi.
Siekiant pilnavertiškai apmąstyti ES reformą, negalima atsižvelgti tik į ES institucijų ar branduolio valstybių vizijas. Reikia atidžiai išanalizuoti ir įvertinti Vidurio Europos šalių pasiūlymus ES reformos klausimais. Šio regiono valstybės pagrįstai pabrėžia Vakarų Europos šalių arogancijos neleistinumą. Vidurio ir Rytų Europos šalių piliečiai nenori būti suvokiami kaip antraeiliai nariai“, – teigia Seimo nariai.
Pasak L. Kasčiūno ir A. Ažubalio, iššūkiu solidarumo principui gali tapti ES judėjimas „dviejų greičių“ arba „branduolio ir periferijos“ modelio link. Dalis ES valstybių narių, likusių „už borto“, gali tapti daug labiau pažeidžiamos geopolitinio spaudimo iš išorės, o tai keltų fundamentalią grėsmę solidarumo principui.
A. Maldeikienė taip pat kelia demokratijos deficito, atsiradusio dėl vyraujančio technokratinio požiūrio ES institucijose, klausimą.
„Europinėse institucijose vyraujantis technokratinis požiūris ilgainiui pradėjo kelti demokratijos deficito ES problemą. Šis požiūris neretai dominuoja ir diskutuojant apie ES ateities scenarijus. Tačiau, egzistuojant visai eilei problemų, ypač ilguoju laikotarpiu, technokratinio požiūrio, kuris iš principo remiasi prielaidomis apie savaeigę europinių institucijų funkcionavimu paremtą tolesnę ES integraciją, nebepakanka.
„Brexitas“, smarkiai radikalėjančios valstybių narių politinės konsteliacijos ir vis didėjantis piliečių nusivylimas ES projektu skatina naujai pažvelgti į kylančius iššūkius. Egzistuojant tokiai situacijai, europinėms institucijoms prarandant piliečių pasitikėjimą, bet kokių problemų sprendimai tampa komplikuoti, nes jie paprasčiausiai stokoja legitimumo. Šiai situacijai pakeisti būtina ieškoti būdų, kad valstybių narių piliečių balsas būtų išgirstas – naujų diskusijų ir sprendimų priėmimo formatų bei visuomenės įgalinimo formų“, – tikina A. Maldeikienė.
Pasak parlamentarės, jokie ES ateities vertinimai ir prognozės nėra įmanomos, jeigu į ES žvelgiama tik kaip į visumą ar duotybę, atmetant nacionalinius valstybių narių interesus, jų preferencijas, integracijos turinio ir apimties, galių pasiskirstymo, koalicijų ir kitus aspektus.
Gilesnė integracija – būtina ar žalinga?
A. Kubilius, G. Kirkilas, E. Vareikis, J. Bernatonis savo pranešime pastebi, kad nuo pat Romos sutarties pasirašymo subsidiarumas buvo vienas iš pamatinių ES veiklos principų, tačiau ne mažiau svarbus yra ES šalių konvergencijos bei ES veiklos efektyvumo principas.
„Iki šiol ES yra harmonizavusi arba tęsia harmonizavimą įvairiose politikos srityse, kurios sudaro galimybes efektyviai veikti ES pamatiniams blokams. Mažiausiai harmonizuotomis ir konsoliduotomis yra socialinė, sveikatos ir švietimo politikos.
Lietuvoje galima pastebėti, kad po 1990-ųjų didžiausia pažanga yra pasiekta tose atskirose srityse, kuriose ES ar NATO politikos priemonių harmonizavimo reikalavimai buvo didžiausi, tuo metu mažiausi pasiekimai yra stebimi tose srityse, kuriose ES politika buvo ir yra mažiausiai harmonizuota ir konsoliduota. Lietuva turi nesibaiminti ES politikos galių plėtros į naujas sritis, tokias, kaip socialinė politika, sveikatos apsauga ar švietimas. Tokia plėtra turi būti gerai apgalvota, padedanti spartesnei socialinės-ekonominės gerovės konvergencijai įvairiose ES šalyse ir nepaneigianti esminio subsidiarumo principo“, – teigia jie.
Savo ruožtu A. Maldeikienė pažymi, kad „Brexito” krizės akivaizdoje visų pirma derėtų šnekėti ne apie tolimesnę sektorinę integraciją su visomis iš jos išplaukiančiomis pasekmėmis, o apie vertikalią integraciją – ES institucijų ir valstybių narių kompetencijų pasiskirstymą bei galių santykį, federalizmo/tarpvyriausybiškumo laipsnį ir santykius tarp pačių valstybių narių.
„Būtent dėl šių klausimų kyla daugiausiai nesutarimų tarp valstybių narių, būtent šios problemos riboja jų konsolidaciją, kuri vyksta tik tol, kol valstybės narės ją suvokia esant joms naudingą. Dabartinėje ES institucinėje sąrangoje tolesnė integracija būtų žalinga, kadangi tos integracijos formos nekontroliuotų europiečių valia.
Todėl metas grįžti į pradžią ir atgaivinti ES Konstitucijos idėją. Tačiau šį kartą diskusiją apie ją paversti demokratine visų europiečių rinktų atstovų diskusija dėl ES ateities, ES galių ir kompetencijų, sprendimų priėmimo formos, santykio tarp nacionalinių valstybių ir europinių institucijų. Metas leisti europiečiams savo likimą spręsti kartu — metas demokratijai Europoje“, – tvirtina Seimo narė.
Rytų partnerystę vertina dvejopai
Tiek A. Kubilius, G. Kirkilas, E. Vareikis, J. Bernatonis tiek A. Ažubalis bei L. Kasčiūnas savo pranešimuose pažymi, kad nuo Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija buvo ir tebėra didžiausias iššūkis Europai. Europa, ypač Lietuva, nori ir siekia gerų santykių su Rusija, tačiau tai galima pasiekti tik tada, kai Rusija taps europietiško tipo demokratine valstybe. Pasak abiejų Seimo narių grupių, visi ligšioliniai ES bandymai padėti Rusijai transformuotis buvo nesėkmingi. Akivaizdu ir tai, kad tokios ES pastangos ir ateityje nepadės Rusijai.
„Vienintelis būdas, kaip ES gali padėti Rusijai transformuotis – apsupti ją sėkmingų jos kaimyninių valstybių, visų pirma pažangiausių Rytų partnerystės šalių (Ukraina, Moldova, Gruzija) žiedu. Todėl Rytų partnerystės politika yra ne tik paramos Rytų partnerystės šalims politika, tai visų pirma – paramos Rusijos transformacijoms politika. Tokiam tikslui ir uždaviniui ES turi skirti žymiai didesnius finansinius ir politinės lyderystės resursus.
Vykstanti plėtra į Vakarų Balkanus, o ateityje ir į Rytų partnerystės šalis yra būtina sąlyga tam, kad šie regionai taptų sėkmingais. Tai, savo ruožtu, yra ne tik instrumentas didinti stabilumą visoje Europoje, bet ir vienintelė galimybė padėti pozityvioms transformacijoms Rusijoje“, – tikina abi parlamentarų grupės.
Tačiau A. Maldiekienė skeptiška tiek ES plėtros klausimu apskritai, tiek Rytų partnerystės klausimu.
„ES turi permąstyti ir bent laikinai sustabdyti plėtrą į išorę, kol nebus išspręstos jos vidaus problemos. ES plėtros esama ne vienos. Tačiau Lietuva akivaizdžiai renkasi Rytų partnerystę, nes savo laiku prisiėmėme grandiozinių lyderystės regione ambicijų ir, manyčiau, ne visai pamatuotai manome, kad Ukrainos narystė ES mus išgelbės nuo Rusijos grėsmės. Blogiausia tai, kad, agresyviai „stumdama” Ukrainos europinę kryptį, Lietuva be jokių intelektualinių, teorinių ir praktinių įrodymų tvirtina, jog, integravus į ES Ukrainą, ji gaus daugiau saugumo nuo Rusijos, o ES gaus rinkas“, – teigia A. Maldeikienė.
Parlamentarė pažymi, kad susidomėjimas Ukraina ir reali jos vidinių problemų analizė baigėsi tą pačią dieną, kai Lietuva nusprendė atstovauti bet kokio pavidalo Ukrainai ES formate: „Nėra aišku, ar, atstovaudama bet kokiems interesams, Lietuva nedaro meškos paslaugos ES ir Ukrainos žmonėms. Tiesioginis Lietuvos indėlis į menkai tikėtiną Ukrainos integraciją turėtų remtis rimtais ir nepagražintais ekonomikos, politikos ir kitais tyrimais. Lietuva neišdrįsta savęs paklausti net to, kiek Rusijos ir Ukrainos konflikte yra vietos oligarchų sukeltoms įtampoms.“
Gilesnė ES integracija saugumo srityje nebūtinai prieštaraus NATO
L. Kasčiūnas bei A. Ažubalis pabrėžia, kad Lietuvai ypač aktuali yra ES integracija gynybos ir saugumo srityje, tačiau į ją žvelgia rezervuotai.
„Privalu nuolat kelti klausimą dėl šių iniciatyvų santykio su mūsų saugumo garantu – NATO. Bet kokių savarankiškų karinių pajėgų sukūrimas gali imti dubliuoti NATO ir taip ją išstumti iš Europos saugumo sistemos. Kartu tai reiškia, kad būtų išstumtos ir JAV, o tai prieštarautų Lietuvos saugumo interesams.
Neslopstanti Rusijos agresija, informacinės ir kibernetinės atakos, terorizmo grėsmės reikalauja iš Europos prisiimti didesnę atsakomybę už savo pačios saugumą, daugiau investuoti į gynybą. Todėl ES turi siekti glaudesnio bendradarbiavimo gynybos srityje, tačiau tai jokiu būdu neturi dubliuoti NATO funkcijų, bet jas papildyti“, – tikina L. Kasčiūnas bei A. Ažubalis.
Savo ruožtu A. Maldeikienė sako nemananti, kad ES narių įsipareigojimai kolektyviniam saugumui galėtų būti grėsmė NATO vaidmeniui.
„Lietuva privalo išlaikyti balansą tarp europinės ir euroatlantinės krypties. JAV užsienio politikos prioritetai pastaruoju metu išgyvena koncentravimosi krizę – JAV tiesioginiai ekonominiai interesai reikalauja sustiprinti dėmesį Rytų ir Pietryčių Azijai. Tuo pat metu agresyvi Rusijos užsienio politika verčia dalį dėmesio skirti Rytų Europai. JAV ne kartą yra viešai išreiškusi nusivylimą didžiųjų Europos valstybių atmestiniu požiūriu į gynybos finansavimą. JAV siunčia signalus, kad Europa privalo perimti didesnę dalį savo gynybos naštos.
Lietuva privalo dalyvauti šioje diskusijoje ir sukurti situaciją, kad ES kuriami investicijų į gynybą resursai papildytų Europos ir Lietuvos saugumą. Taip pat, žinant kad ne visos ES valstybės yra NATO narės, ES narių įsipareigojimai kolektyviniam saugumui nėra jokia grėsmė NATO vaidmeniui, o veikiau yra vienas kitą papildantys veiksniai“, – teigia A. Maldeikienė.
Migrantų antplūdis
Ekspertai prognozuoja, kad 2050 metais Afrikoje vietoje dabartinių 1.2 mlrd. gyventojų gyvens jau 2.5 mlrd., o 2100 metais – net 4.4 mlrd. gyventojų. Pasak A. Kubiliaus, G.Kirkilo, E. Vareikio ir J. Bernatonio, Afrikos demografija, Artimųjų Rytų geopolitinis žlugimas bei klimato kaita gali lemti tai, kad Europai teks susidurti su itin dideliais migracijos srautais.
„Europa, pasimokiusi iš 2015 metų pabėgėlių krizės, turi ieškoti efektyvių būdų ne tik kaip tvarkytis su pabėgėlių krizės pasekmėmis, bet ir su jos priežastimis. Šiandien jau žinomi būtini artimiausio laikotarpio veiksmai: FRONTEX pajėgumų stiprinimas, saugant ES išorės sienas, didesnis socialinės paramos pabėgėliams harmonizavimas, įvedant ne tik paramos „grindis“, bet ir „lubas“, kad atskiros šalys netaptų pabėgėliams ypač patrauklios, nes taip yra griaunami solidarumo pamatai.
Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje ES laukia sudėtingi iššūkiai, kuriuos gali sukelti milžiniški pabėgėlių srautai. Todėl ES turi stiprinti savo gynybinius pajėgumus, kad, prireikus, galėtų sugražinti taiką pavojingiausiuose regionuose, iš kurių plūsta pabėgėliai“, – teigia parlamentarai.
Pasak jų, Lietuva visada pasisakė ir pasisakys už tai, kad pabėgėlių problema būtų sprendžiama solidariai bei yra pasirengusi solidariai dalintis šios problemos našta. Tačiau Lietuva pasisako ir už tai, kad ES efektyviau išnaudotų savo „minkštąją galią“, taip padėdama stabilizuoti bei ekonomiškai vystytis Afrikos ir Artimųjų Rytų regionams. „Tam ES turi drąsiau atverti savo rinkas tų šalių prekėms – geriau importuoti iš jų žemės ūkio produkciją, nei pabėgėlius ar teroristus“, – tikina A. Kubilius, G. Kirkilas, E. Vareikis, J. Bernatonis.
A. Maldeikienė taip pat sako, kad Lietuva ES lygiu turi stengtis, kad ES taptų stabilizuojančia jėga, skatinančia tvarų socialinį bei ekonominį vystymąsi ir žmogaus teisių bei teisinės valstybės instituto plėtrą: „ES, remdamasi šiomis nuostatomis, turi plėsti investicijas į Šiaurės Afrikos ir Vidurio Rytų valstybių programas, taip skatindama politinį, ekonominį ir socialinį stabilumą. ES taip pat privalo peržiūrėti savo prekybos politiką, kuri kartais užkerta kelią šių valstybių tvariam vystymuisi.“
Savo ruožtu L. Kasčiūnas bei A. Ažubalis pažymi, kad, būdama ES nare, Lietuva privalo būti solidari su migrantų antplūdį patiriančiomis Pietų Europos šalimis, tačiau skuboti sprendimai, tokie, kaip privalomos migrantų kvotos, dažnai ne tik nepadeda spręsti problemų iš esmės, bet jas dar labiau paaštrina.
Tikras tarpvalstybinis solidarumas įmanomas tik tada, kai sprendimai priimami bendru valstybių sutarimu, o šios savo poziciją formuoja atsižvelgdamos į savo piliečių lūkesčius, saugumo interesus ar kultūrines tradicijas“, – teigia parlamentarai.
