Režisavo: Ari Aster. Vaidina: Florence Pugh, Jack Reynor, Will Poulter, Vilhelm Blomgren, William Jackson Harper
„Saulės kultas“, arba „Midsommar“, yra režisieriaus Ari Asterio, kuris išpopuliarėjo su praeitais metais išleistu filmu „Paveldėtas“ („Hereditary“), kūrinys. Kritikai vienbalsiai sutaria: abudu filmai savo stilistika labai panašūs – lėtas, psichologinis siaubas. Panašu, kad Ari Asteriui tai sekasi, mat iki jo darbų jau seniai teko matyti filmą, kuriskeltų tokį gilų psichologinį siaubą.
Siužetas pasakoja apie grupelę draugų, kurie keliauja į vieno iš grupelės narių gimtajį kaimą Švedijoje stebėti ir sudalyvauti vietinės reikšmės Vasarvidžio šventėje (kažkas panašaus į mūsų Jonines). Vienas iš draugų rašo apie tai savo daktaro disertaciją antropologijos srityje, tad viskas turi ir mokslinį požiūrį.
Istorijos viduryje yra Dani ir Kristianas, kurių santykiai yra ant nutrūkimo ribos. Kristianas nuolat pamiršta tokius dalykus, kaip savo merginos gimtadienį ar jų metines, ir panašu, tik ieško progos išsiskirti, tačiau vis yra spaudžiamas kažkokios keistos kaltės, ar neranda progos. Galiausiai, įspaustas į kampą, jis pasikviečia Dani vykti su jo draugais į Švediją, tikėdamasis, kad galbūt viskas išsispręs ten. Nuvykę į Helsinglandą, draugai apsidžiaugia: viskas labai gražu, baltais lininiais drabužiais apsirėdę vietiniai labai draugiški, o jaunimas irgi „prie chebros“ – visi kartu pavartoja narkotikų. Atrodo, tiesiog idiliškas gyvenimas – tačiau su kiekviena kaime praleista diena viskas tampa vis keisčiau, ir pradeda aiškėti, kad tai ne šiaip maža kaimo bendruomenė švenčianti Vasarvidį, o tikrų tikriausias pagoniškas kultas, ieškantis aukų savo Dievams.
Viena pagrindinių priežasčių, dėl kverta nueiti į „Saulės kultą“, matėsi jau anonse – šis siaubo filmo kitoks. Jis padarė tai, ką tokio žanro kūriniai daro labai retai – apvertė apšvietimą. Vietoj to, kad filmas gąsdintų jus tamsa ir šešėliais, jis praktiškai niekada neišjungia šviesos. Veiksmo vietoje yra amžinoji diena, tad saulė beveik niekada nenusileidžia. Ir dėl kažkokios keistos priežasties, tai viską padaro tik šiurpesniu reginiu. Visas filmas labai ryškus, tad matote viską. Atrodo, kad tai turėtų sumažinti baimės jausmą, bet nė velnio. Šiurpumo jausmas čia keliamas tiesiog meistriškai, su vienas už kitą keistesniais švediškais ritualais, ir lygiai taip pat neįprastais kaimo žmonėmis. Būskime atviri, po šio filmo net mūsų pačių Joninės ima regėtis visai kitoje šviesoje...
Aktoriai susitvarko su savo užduotimi neblogai, o ypač nustebsite čia netikėtai pamatę puikų aktorių Willą Poulterį, kuris čia ir vėl puikiai pasirodė. Daugiau išsiskiriančių pasirodymų nelabai buvo, nebent pagrindinę veikėją Dani vaidinusi Florence Pugh, kuri tikrai atsiskleidė trečiojoje filmo dalyje.
Kalbant apie techninę kino pusę yra būtina pagirti kinematografiją: daug kadrų buvo tikri meno kūriniai, bet kaip kitaip ir galėtų būti, filmuojant nuostabiojoje Švedijos gamtoje. Garso takelis daugmaž toks pats, kaip ir didesnėje daugumoje siaubo filmų, tačiau tikrai neprastas. Labai norint, galima prikibti tik prie paties scenarijaus, nes nors ir tikrai įdomi ir intriguojanti istorija, einant į galą panašu, kad ji vis po truputį praranda logiškumą, lyg scenarijaus autoriai būtų pradėję aptingti. Tačiau iš kraupumo pusės – finalas yra tiesiog nuo-sta-bus.
Tad štai toks tas „Saulės kultas“ – ilgas, lėtas, ir be galo be krašto baisus. It negailestinga ir tamsi europietiška mitoligija. Čia nerasite pigių pagasdinimų, verčiančių staiga pašokti iš kėdės bei sukramtyto ir lengvo siužeto. Čia reikės įjungti smegenis, tačiau mainais už tai gausite puikią kino patirtį. Tik po to galbūt niekada nenorėsite nuvykti į Švediją.
