Kadencijos vidurio rinkimai beveik visada tampa nuomonės apie pareigas einantį prezidentą referendumu ir panašu, kad šio rudens rinkimai nebus išimtis iš taisyklės.
Pastaruosius tris dešimtmečius abi partijos patiria didelius nuostolius per kadencijos vidurio rinkimus, vykstančius praėjus dviems metams po jų partijos atstovo pergalės prezidento rinkimuose. Demokratai prarado 54 vietas Atstovų rūmuose valdant Billui Clintonui 1994-aisiais ir 63 vietas valdant Barrackui Obamai 2010-aisiais. Respublikonai prarado 42 vietas valdant Donaldui Trumpui 2018-aisiais.
Viena nelabai sena išimtis iš taisyklės buvo 2002-aisiais, kai tuometinis prezidentas George’as W. Bushas išnaudojo 2001 m. Rugsėjo 11-osios teroristinį išpuolį, kad suvienytų rinkėjus po kovos su terorizmu vėliava, kas tuomet padėjo jo partijai laimėti vietų Kongrese.
Bandant nuspėti kadencijos vidurio rinkimų rezultatus, labiausiai stebimas rodiklis yra prezidento populiarumo reitingas. Taip pat svarbi ir ekonomikos situacija, tačiau šioje srityje svarbiau nedarbo situacijos kryptis (t.y., auga ar mažėja), o ne realūs skaičiai. Šiais metais nerimas dėl infliacijos yra svarbesnis klausimas nei mažas nedarbo lygis.
Pastebėta, kad kuo žemiau nuo 50 % ribos yra prezidento populiarumas, tuo prasčiau jo partija pasirodo kadencijos vidurio rinkimuose. Šiuo metu Bideno populiarumas vos viršija 40 %, kas leidžia nuspėti didelius nuostolius Demokratų partijai. Beje, tendencijos taip pat rodo, kad laikotarpyje nuo kadencijos vidurio rinkiminių metų pradžios iki pačios rinkimų dienos, prezidento reitingas beveik niekada reikšmingai neišauga.
Emorio universiteto politologas Alanas Abramowitzas sako, kad dar geresnis rodiklis, parodantis, kiek Baltuosius rūmus kontroliuojanti partija praras vietų Atstovų rūmuose per kadencijos vidurio rinkimus yra politinė apklausa, kurios metu rinkėjų klausiama ne apie jų remiamus kandidatus, o paprasčiausiai – kurią partiją jie palaiko per kadencijos vidurio rinkimus. Šis rodiklis šiai dienai rodo, kad Respublikonų partija šiais metais perims bent tas penkias vietas, reikalingas Atstovų rūmų kontrolei, tačiau, tikėtina, ne tiek daug vietų kaip per jiems itin sėkmingus kadencijos vidurio rinkimus 1994, 2010 ir 2018 metais.
Tam įtakos gali turėti keli faktoriai. Pirmiausia, respublikonai jau perėmė vietų Kongrese 2020-aisiais, nors įprastai Baltuosius rūmus laimėjusi partija laimi ir vietų Atstovų rūmuose. Šįkart taip nenutiko, ir respublikonai jau perėmė dalį demokratų 2018 metais laimėtų postų.
Dėl geografinio populiacijos susiskirstymo ir perbraižytų rinkiminių apylinkių ribų, yra mažiau itin konkurencingų apylinkių, kuriose rezultatai gali netikėtai pakrypti viena ar kita linkme. „The Cook Report with Amy Walter“ pažymi, kad 1996 metų rinkimuose buvo 164 konkurencingos rinkiminės apylinkės, o šis skaičius palengva krito iki 72 2016-aisiais metais (2020 metais šis skaičius šoktelėjo iki 78, tačiau tai vis tiek yra labai žemas rodiklis, lyginant su ankstesniais laikais).
Nepaisant visų šių išimčių ir pastabų, rinkiminių metų cunamis gali atnešti Respublikonų partijai itin daug pergalių kovoje dėl vietų Atstovų rūmuose.
O štai prognozuoti pokyčius Senate yra kur kas sudėtingiau, nes kiekvienais rinkiminiais metais yra kovojama vos dėl trečdalio visų vietų, tad rezultatams labai didelės įtakos turi politinė geografija. Yra buvę tokių metų, kai prezidento partija yra sutriuškinama Atstovų rūmuose, bet ne Senate. Štai 2018 metais respublikonai Senato rinkimus užbaigė su vieno posto persvara, nepaisant prarastos Atstovų rūmų kontrolės – taip nutiko todėl, kad daug svarbių Senato kovų buvo vyko raudonosiose valstijose.
Įtakos taip pat turi ir kandidatų kokybė. Štai 2010 metais respublikonai pralaimėjo Senato kovas kai kuriose valstijose vien todėl, kad jų kandidatai nebuvo pasiruošę federalinio masto politikai – tokie, kaip „arbatėlės“ partijos favoritė Delavero valstijoje, „ragana“ prisistatinėjusi Christine O’Donnell.
Demokratai šiais metais Senato kontrolę išsaugoti gali vien todėl, kad jie siekia išlaikyti mažiau vietų. Iš visų 35 perrinkimo siekiančių kandidatų, 14 yra demokratai – ir nė vienas neatstovauja valstijų, kuriose 2020 metais laimėjo Trumpas. Respublikonai savo ruožtu bandys išsaugoti 21 vietą, įskaitant dvi valstijose, kuriose laimėjo Bidenas (Viskonsine ir Pensilvanijoje).
