„...Julija išsiskyrė ne tik tarp aplinkinių kaimų moterų, ji buvo visiškai kitokia nei jos dvynė sesuo. Tiesa, iš veido jiedvi buvo labai panašios, tik Julijos sesers – Serafimos - ir veido bruožai, ir figūra atrodė lyg Julijos atvaizdas stipriai didinančiame veidrodyje. Jei gvildenti seserų, kurių gimimo laiko skirtumas tik pusvalandis, ne išorinį, o vidinį pasaulį, skirtumų rastųsi kur kas stipresnių... Jos buvo labai skirtingos... Lyginant šias dvynes, galima būtų išvesti teoriją, jog dvyniai gimsta dviem asmenybėm pasidalinus per pusę, tad vienam gali tekti gerumas, dosnumas; kitam – egoizmas ir skūpumas, vienam laimingo gyvenimo supratimas – tai sotus valgis ir minkšta lova; kitas gi, gyvenimo skonį gali pajusti tik per aistrą kažkam... ir taip toliau... Ne paslaptis, jog dvyniai puikiai jaučia ir supranta vienas kitą, išsiskyrę labai ilgisi,... Šios moterys niekada nebuvo artimos. Julija dėl to išgyveno, tačiau jautė, jog Serafimai jos nereikėjo... Savo dvynei seseriai negalėjusi dovanoti dėmesio, negailėjo jos jaunesniajai sesutei – Onutei..., o jai staiga išėjus „į kitą krantą“ – Onutės vaikams...
Taigi, jeigu dvynius sulyginti su obuoliu, tai ta rausvoji obuolio pusė, kurios norisi atsikąsti, teko Julijai. Nuo mažumės šiai mergaitei buvo svarbu, kaip ji atrodo. Jos gyvenimo laikmečiu situacijos pakeisti negalėjo, tad prireikus avėjo ir keliais dydžiais didesniais kaliošais (trumpais guminiais aulinukais), tačiau jie būdavo nušveisti taip, kad net blizgėjo. Pradėjus lankyti mokyklą, jos plaukus kasdien puošdavo vis kitos – jos pačios dailiai išsiuvinėtos švarutėlės juostelės. Dėl tvarkingumo šiai merginai neteko rausti niekada: visada plaukai supinti į kasą; net patį prasčiausią rūbą – sijoną ar palaidinę - ji gebėdavo taip apnerti ir / ar susegti, kad ne tik bernai, tačiau ir moterys nulydėdavo ją žvilgsniu.
Na, o užsidirbusi kiek pinigų, negailėjo investuoti ir į būtiniausius merginoms daiktus. Būdama mažutė ir apvali, stengėsi pasisiūti (užsakyti pas batsiuvį) batus su aukštesne pakulne, kas padėdavo jai jaustis iškilmingai – eidavo per kiemą vištų lesinti tiesi, lyg karalienė per pokylių salę. Julija ir prieš, ir po vestuvių mėgo nešioti ilgus sijonus, kas tarsi suteikdavo jai didesnį stotą (ūgį). Labai mėgo liemenes, kurios išryškindavo josios kūno privalumus.
Stora kasa juosė moters visada iškeltą galvą. Dažnai kasą slėpė įvairios gėlėto šilko skarutės. Tačiau, jei kokiam pašaliečiui pavykdavo išvysti jos palaidus plaukus, negalėdavo atplėšti nuo jų akių - likdavo tarsi apkerėtas: neįprastai žvilganti žavingų garbanų jūra tarsi kviesdavo liesti juos ir/ar geisti išbučiuoti šio kerinčio turto savininkę.
Kaimo moteriškės, nors savo širdyse ir mylėjo Juliją - už malonų bendravimą su jomis, už pagalbą prireikus, vis tik kartais negailestingai paplakdavo liežuviais už akių. Baltas pavydas įkvėpdavo saviškiams vyrams pasiguosti, jog ji – Julija - galinti ir namus tvarkytis, ir save prižiūrėti, kai jokio kito darbo nedirbanti; net josios šlapimo puodą rytais jos vyras išnešantis...
Julija nebuvo toji, kuri kiekvienam dalintų gundančias šypsenas, tačiau ji traukė kiekvieną vyrą kažkokia paslaptinga, gal jai net pačiai nežinoma, jėga. Ado kaimynai laikė jį laimingiausiu vyru pasaulyje. O jis ir jautėsi laimingas...
... Kartą šokiuose išvydęs mažutę merginą panoro ją globoti. Ne iš pirmo, ir ne iš antro, ir netgi ne iš trečio karto sutiko gražiąja seserimi vadinama mergina drauge su juo pasivaikščioti, tačiau, kai pasisekė pirmąjį kartą ją apkabinti, nusprendė nebepaleisti iš savo didelio glėbio.
Gavęs Julijos sutikimą, jos mamos pritarimą ir savo tėvų palaiminimą, Adas, rodos, neteko galvos iš aplankiusios jį laimės. Buvo pasiryžęs savo nuostabiąją karalienę nešti ant rankų per visą gyvenimą...
Tų dviejų žmonių gyvenime buvo visko..., tačiau net praėjus trisdešimt šešeriems metams po Ado mirties, jo anūkė tvirtins, kad senelis močiutę - savo vienintelę mylimąją nešė ant rankų visą jų bendrą gyvenimą – nešė kartais suklupdamas ir vėl išsitiesdamas, be kelių dienų penkiasdešimt kartu pragyventų metų keliu. Nešė tiesiogine prasme: kartais iš džiaugsmo – sugriebęs suko ratu kiemo vidury, kartais iš meilės – sūpuodavo lyg mažą vaiką lopšy, kartais dėl užvaldžiusios aistros nešdavosi žmoną į jų plačią ir daug paslapčių saugančią lovą; kartais iš nevilties, kai prasidėjus gimdymo skausmams, išvysdavo savo mylimosios akyse baimę, ... Kartais nešiodavo ją mintyse – kai būdavo toli nuo jos arba, kai ji būdavo toli nuo jo...; nešiodavo ją net sapnuose...“
(bus daugiau) Su meile, Vida Meilė
