„Mums reikia išsirinkti kokį nors dorą žmogų ir visada turėti jį prieš akis, kad gyventume taip, tarsi jis mus stebėtų, ir viską darytume taip, tarsi jis matytų.“ - Epikūras
Pasirinktas etalonas padeda mums kilniau elgtis, išsaugoti pagarbą sau, jausti vidinę ramybę.
Etalonas padeda, tačiau yra daug trukdžių… Kažkodėl žmogus linkęs prisiminti dažniau ne tai, kas jį džiugino, o tai, kas žeidė…, tad dažniausiai neleidžia mums susitvarkyti su savimi mūsų pačių praeities vaiduokliai. Tokiu atveju patartina rasti savyje noro, priversti save ieškoti tėvų, senelių, prosenelių gyvenimuose dorų poelgių; savo vaikystės periodu įvykusių gražių momentų; giminės, šeimos ar to laikmečio gerai nuteikiančių to laikmečio tradicijų, …
„Adelė visada stengėsi gyventi teisingai. Žinoma, kiekvieno žmogaus skirtingas supratimas apie teisingumą..., tad ir ji nebuvo apsaugota nuo klaidų...
Sunkiais gyvenimo momentais, nors trumpam, Adelė grįždavo į vaikystę. Kartais rasdavo ramybę permintijant pokalbius su motuše, kartais įsivaizduojant smagias akimirkas su tėčiu, kartais prisimenant jų šeimoje vykusias šventes...
...Ankstyvas ir dar šaltas pavasario rytas. Mažiausioji Adelė tik ką prabudusi, o jos dvi seserys ir brolis jau stovi apsirėdę (apsirengę). Jų švytintys veidai garsiai šaukia apie jiems patikėtą kilnią misiją. Nesvarbu, kad teks keliauti toli - bažnyčia net už penkių kilometrų; ne bėda, kad kojos apautos plonapadžiais batukais... Einant į priekį (nueinant), kad nebūtų šalta, didesnį kelio gabalą (atstumą) vaikai bėgs tekini. Grįžtant eis palengva, juk neš Šventąją ugnį, tačiau tuomet jau ir oras bus sušilęs, o ir laukiantys įspūdžiai kaitins jų mažas širdeles. Šios užduoties vaikai laukdavo ištisus metus.
Žemaitijoje šiai ceremonijai būdavo ruošiamasi labai kruopščiai... Visą mėnesį iki Didžiojo Penktadienio ryto kaimų ir miestelių moterys triūsdavo: šluodavo kiemus, valydavo namų langus, keisdavo užuolaidas švariomis, pervilkdavo patalynes, plaudavo grindis, tvarkydavo „visus pašalius“ (nuo kambarių iki mažiausių smulkmenėlių, laikomų stalčiuose, dėžutėse, ...). Tai buvo laikas, kai ir vyrai įlįsdavo į savo „meistarnes“ (dirbtuves), malkines, daržines, kad patikrintų, ar daiktai savo vietose. Be to, vyrų darbas buvo pasirūpinti šiltu vandeniu šeimynai, kad visi galėtų išsiprausti (išsimaudyti). Anuomet „dideli švarinimaisi“ (namų valymas ir žmonių higieninės procedūros) būdavo tik du kartus per metus: prieš Šventas Velykas ir prieš Šventas Kalėdas. Tada būdavo paruošiamas kubilas arba didžiulė vonia, kur vienas paskui kitą maudydavosi visi šeimos nariai. Įdomu tai, kad pirma maudydavosi žmona, paskui vaikai, pradedant mažiausiu, o jau pabaigoje – šeimos galva: vyras, tėvas. Žinoma, šiltu oru gamta priimdavo į savo glėbį kiekvieną, norintį panirti į jūrų, upių ar ežerų vandenis.
Didžiojo Penktadienio rytą bažnytkaimis tapdavo klegančiu didmiesčiu. Kiekvienam ūgtelėjusiam vaikui rūpėdavo parnešti pačiam švęsto vandens, o dar svarbiau - švęstos ugnies, nes tuomet galėdavo dalyvauti namų šventinimo ceremonijoje. Gal ne tiek ši graži misija viliojo vaikus, kiek smagumas įskelti ugnį ir sukelti kuo daugiau dūmų sukant viela persmeigtą kempinę.
Namų šventinimo ceremonijai prisidėdavo ir šeimos galva, dažniausiai šeimos vyriausias – tėvas ar sūnus – parnešdamas iš miško kiek galint didesnes medžių (beržų klevų, ...) kempines, nes tokiose ilgiausiai būdavo išsaugoma ugnis ir vaikams saugiausia būdavo jas nešti...
Adelė pamena, kai tą įsimintiną Didijį Penktadienį grįžo seserys ir brolis iš bažnyčios. Kiekvienas rankose laikė po rūkstančią kempinę. Brolis dar parnešė pilną butelį šventinto vandens, kurį mama, prieš tai kruopsčiai nusimazgojusi (nusiplovusi) rankas, pagarbiai supylė į molinį ąsotį, kuris būdavo naudojamas tik šiai kasmetinei procedūrai atlikti.
Visi šeimos nariai, vienas paskui kitą vorele, tarsi paplaukioti išeinančios žąsys, ėjo iš vieno kambario į kitą; iš vieno kampo į kitą; paskui į klėtį, stoginę, „nomalį“ (vasarinę), daržinę, staldį (patalpa, kur buvo laikomi gyvuliai), malkinę, ... Vaikai ėjo priekyje išdidžiai į šalis linguodami kempinėmis, kurios skleidė dūmus – broliui pasukus stipriau, visa šeimyna paskęsdavo rūke... ir vėl išnirdavo lyg aisbergai iš vandenyno; mama ėjo paskui vaikus kartodama maldą ir Šventu vandeniu šlakstė visas namų kerteles. Tėtis gi žengė išdidžiai iš paskos, tarsi karalius, didžiuodamasis savo didžiausiu turtu - šeima.
Užbaigus šventają procesiją, vaikai bėgdavo prie upės, kurioje mirkydavo smilkstančias kempines kol jose užgesindavo ugnies židinį. Tada nešdavo sumirkusias kempines „ant aukšto“ (į pastogę) ir ten jos būdavo laikomos iki kitų metų Didžiojo Penktadienio.”
Galbūt šis Didysis Penktadienis Adelės atminty išliko todėl, kad ji jautė ypatingą šeimos susiliejimą; galbūt todėl, kad tą naktį namuose kilo gaisras – užsidegė neužgesinta kempinė...
Turbūt todėl, kad namai buvo pašventinti, viskas baigėsi laimingai.“
Su meile, Vida Meilė
