„Dažnai sudėtinga realiu laiku suvokti, kada prieš akis vyksta istorinės reikšmės dalykai. Tačiau paskutinės dvi dienos Egipto sostinėje Kaire drauge su popiežiumi Pranciškumi, atrodo, turi bent jau galimybę tapti viena tokių gilų istorinį pėdsaką paliksiančių akimirkų“, – savo tekste „Crux“ rašo Johnas L. Allenas.
Penktadienį ypatingame dėmesio centre atsidūrė santykis tarp Vatikano ir Al Azharo – mečetės ir universiteto komplekso, kuris kartais vadinamas musulmonų sunitų „Vatikanu“. Visa tai vyko po neseno brutalaus teroristinio išpuolio, nukreipto prieš Egipto krikščionių mažumą.
Daugeliu atveju mes visa tai regėjome jau anksčiau. Prieš šešerius metus, 2011-ųjų sausio 1 dieną, bombos sprogo koptų bažnyčioje, Aleksandrijoje. Žuvo 23 žmonės. Romoje popiežius Benediktas XVI pasmerkė šį išpuolį per sekmadienio vidurdienio maldą. Pontifikas teigė „su širdgėla sutikęs naujienas apie rimtą išpuolį prieš koptų krikščionių bendruomenę Aleksandrijoje, Egipte. Šis bailus mirties aktas, toks kaip bombų dėjimas netili krikščionių namų Irake, siekiant priversti juos išvykti, įžeidžia Dievą ir visą žmoniją, kuri dar vakar meldėsi už taiką ir su viltimi pradėjo naujuosius metus“.
„Šios smurto strategijos, kuria taikomasi į krikščionis ir kuri sukelia padarinių visiems gyventojams, akivaizdoje aš meldžiuosi už aukas ir jų šeimos narius bei skatinu bažnytines bendruomenes saugoti tikėjimą ir būti nesmurto, išplaukiančio iš Evangelijos, liudytojais“, – kalbėjo Benediktas.
Ši situacija yra itin panaši į tą, kuri susiklostė prieš popiežiaus Pranciškaus vizitą Egipte balandžio 28–29 dienomis, kai buvo susprogdintos bombos dviejose koptų bažnyčiose Tantoje ir Aleksandrijoje. Žuvo 45 žmonės. Ir vėl popiežius, tik šįkart Pranciškus, kalbėjo apie smurto proveržį.
„Aš taip pat galvoju ir apie išpuolių koptų bažnyčiose aukas, nužudytas praėjusį gruodį ir visai neseniai Tantoje ir Aleksandrijoje“, – kalbėjo Pranciškus kreipdamasis į politinius bei pilietinius lyderius.
„Visiems šeimų nariams ir visiems egiptiečiams siunčiu savo širdingą užuojautą ir maldas, kad Dievas padėtų sparčiai sveikti sužeistiesiems“, – kalbėjo pontifikas.
Tačiau šįkart Egipto politinių ir dvasinių lyderių reakcija buvo skirtinga. 2011 metais vyriausybė Benedikto XVI komentarus pavadino „nepateisinamu kišimusi“ ir konsultacijoms atšaukė savo ambasadorių Vatikane. Al Azharas prisijungė prie protesto ir pakelbė sustabdantis kasmetinį dialogą su Vatikanu ir persvarstantis kitas bendradarbiavimo formas, nes Benediktas XVI „nuolatos negatyviai atsiliepia apie islamą“.
Dabar didysis Al Azharo imamas ir svarbiausias šalyje islamo dvasininkas Ahmadas al-Tayebas prisijungė prie sveikinusiųjų popiežių Pranciškų, kai šis kalbėjo apie koptų kankinius. Pats imamas religinį smurtą pasmerkė kone taip pat griežtai kaip ir popiežius. Abu vyrai penktadienį entuziastingai apsikabino ir vienu metu Tayebas atrodė giliai susijaudinęs, kai Pranciškus kreipėsi į jį pavadindamas savo broliu. Tayebas savo kreipimąsi netgi pradėjo kviesdamas kiekvieną atėjusįjį atsistoti ir tylos minute pagerbti terorizmo aukas ir išreikšti užuojautą aukų šeimoms.
Kas pasikeitė per šešerius metus?
Politinis Egipto kontekstas yra kitoks. 2011-aisiais tuometinio prezidento Hosnio Mubarako vyriausybė tąsyk dorojosi su visoje šalyje augančiais protestais ir galiausiai mažiau nei per mėnesį buvo nuversta. Kai kurie Mubarako kritikai tuo metu netgi leido suprasti, jog pats prezidentas buvo susijęs su išpuoliu Aleksandrijos bažnyčioje, desperatiškai mėgindamas pateisinti plataus masto karinį susidorojimą, siekdamas užslopinti protesto judėjimą.
Tame kontekste vyriausybė nebuvo nusiteikusi toleruoti jokios išorinės kritikos – taip pat ir popiežiaus. Šįkart prezidento Abdelo Fattaho al-Sisi administracija pasirodė stovinti ant tvirtesnių pamatų, mėgaujasi gana plačiu palaikymu, o pats Sisi prisisitato kaip kovos su terorizmu ir religiniu ekstremizmu vėliavnešys. Šiuos dalykus jis apibrėžia kaip nacionalinį prioritetą.
(Vienintelis žmogus, kuris vizitu džiaugėsi dar labiau nei pats popiežius, be abejonės, buvo Sisi, kuris dabar gali mėgautis stipriu popiežiaus pritarimu savo antiteroristinei dienotvarkei ir mažai ką iš jo žodžių galima interpretuoti kaip kritiką jo politikai žmogaus teisių ir politinių disidentų klausimu.)
Pranciškus nėra popiežius Benediktas, kuris, teisinga tai ar ne, niekada taip ir neatsikratė šleifo 2006 metų kalbos, pasakytos Regensburge, kuri įžiebė musulmonų jausmus, galimai susiejant pranašą Muhamedą su prievarta.
Pranciškus visiškai kitaip priimamas islamo pasaulyje. Jo pakartotinis pabrėžimas, kad islamas yra taikos religija ir kad nėra tokio dalyko kaip „islamiškasis terorizmas“, nes toks smurtas yra nesuderinamas su tikro tikėjimo veikimo principais, padėjo jam sukaupti didžiulį socialinį ir politinį kapitalą.
Be to, Pranciškus turi mažų prisilietimų dovaną – prisilietimų, kurie neretai pasako daugiau nei ištisi tomai. Pavyzdžiui, kiekvieną savo pasisakymą Egipte, net ir homiliją per sekmadienio Mišias, jis pradėjo fraze As-Salaam-Alaikum, standartiniu arabišku pasisveikinimu, kuris reiškia „ramybė tau“ ir kurį musulmonai girdi kaip pagarbos jiems ženklą. (Keletą kartų Pranciškus sulaukė plojimų vien dėl šios frazės pavartojimo.)
Tad kai Pranciškus atvyko į Egiptą ir pakvietė religinius lyderius „demaskuoti“ tikrąjį smurto pretekstą, atkreipdamas dėmesį į kenčiančią koptų Bažnyčią, jo žodžiai nuskambėjo kaip visiems bendro rūpesčio išsakymas.
Gal dar svarbiau yra tai, kad susidaro įspūdis, jog šiandien eiliniai egiptiečiai yra paprasčiausiai kitoje vietoje nei prieš šešerius metus.
Ne kartą ir ne du žmonės Kaire, ir ne vien krikščionys, bet ir musulmonai, man minėjo, kad jiems iki gyvo galo įgriso terorizmas. Jiems įgriso fanatikai ir „bepročiai“, užgrobę jiems brangų tikėjimą, jiems įgriso sektantiškos kovos ir suirutė, ir jie tikrai nenori Egipte matyti to, ką mato Sirijoje, Irake ir kitose ISIS tvirtovėse.
Šis mentalitetas, beje, padeda paaiškinti bendrą palaikymą prezidentui Sisi, nepaisant blogėjančios žmogaus teisių padėties ir bendros autoritariško vadovo reputacijos. Prieš septynerius metus vidutiniai egiptiečiai labiau už viską norėjo laisvės – šiandien jie nori abiejų: ne tik laisvės, bet ir saugumo, kad galėtų ja džiaugtis. Galbūt yra linkę šiek tiek nusileisti pirmosios sąskaita dėl antrojo.
Tad kai klausiau žmonių – mokytojų, gatvės šlavėjų, padavėjų, taksi vairuotojų, gatvės cigarečių pardavėjo, dirbusio netoli viešbučio, kuriame buvo apgyvendinti žurnalistai ir t. t. – jų nuomonės apie tai, ką popiežius turėtų pasakyti, beveik visų reakcija buvo ta pati, ir ją būtų galima apibendrinti žodžiais: „Jau per vėlu!“ Dažniausiai tokius žodžius palydėdavo atodūsis „Tikiuosi, kad jo klausosi tie, kas turi išgirsti.“
Kitaip sakant, daug eilinių egiptiečių, kaip ir žmonės kitose besivystančiose visuomenėse, buvo linkę Vakarus matyti kaip priešą, o į lyderius, atstovaujančius Vakarų kultūrai, pavyzdžiui, popiežių žvelgti įtariai. Šiandien, atrodo, jie yra labiau linkę patikėti, kad tikrasis priešas glūdi viduje, ir labiau nori paremti lyderystę, kad ir iš kur ji ateitų.
Galiausiai tai, ką laimėjo trumpa popiežiaus Pranciškaus viešnagė Egipte, buvo vienos svarbiausių musulmonų valstybių pasaulyje, pasirengusios nubrėžti ribą fanatizmui, susidūrimas su keletu krikščionių lyderių pasaulyje, labiausiai galinčių jiems padėti tai pasiekti.
Tokios kolizijos kartais sukelia žemės drebėjimų – ir dauguma egiptiečių, atrodo, viliasi sudrebinimo, kuris pakeistų jų pasaulį.
Šaltinis: Bernardinai
