Lietuvos įvaizdis pasaulyje nėra negatyvus, to įvaizdžio paprasčiausiai nėra, LRT RADIJUI sako buvęs Ukrainos ekonominės plėtros ir ūkio ministras Aivaras Abromavičius. Jo teigimu, norint sukurti teigiamą šalies įvaizdį, derėtų išmokti pateikti Lietuvą pozityviai, o politikams reikėtų pradėti bendrauti su verslininkais, kurių, kaip teigia A. Abromavičius, valstybės vadovai paprastai vengia dėl nekompetencijos ir dėl to, kad patys kuria verslą.
Mėnesio pradžioje buvęs Ukrainos ekonominės plėtros ir ūkio ministras Aivaras Abromavičius dalyvaudamas Pasaulio lietuvių ekonomikos forume pateikė penkis pasiūlymus, kuriuos įgyvendinus Lietuvoje gyventi taptų geriau. Tai verslo sąlygų gerinimas, migracijos politikos keitimas, šalies įvaizdžio sukūrimas, valstybės aparato mažinimas ir viešųjų pirkimų skaidrinimas.
– Kodėl jūsų šie penki pasiūlymai yra labiau susiję su valstybės valdymu nei su struktūrinėmis reformomis švietime, sveikatos sistemoje?
– Nesu sveikatos apsaugos ar švietimo specialistas. Aš – verslininkas, investuotojas, kuriuo buvau 19 metų, todėl tai yra daugiau mano „parapija“, bet visų problemos Lietuvoje ir Ukrainoje prasideda nuo švietimo, nuo mokyklos suolo, nuo darželio ir t. t. Jeigu mes norime sulaikyti mūsų tautiečius nuo išvykimo į užsienį, reikia, žinoma, pradėti nuo švietimo.
Neseniai pusryčiavau su buvusia Estijos užsienio reikalų ministre Marina Kaljurand. Ji pasakė, kad estai labai didžiuojasi savo švietimu. Jie patenka į geriausiųjų penketuką pasaulyje. Sakydami ir įrodydami visiems piliečiams, kad auginti vaikus jų šalyje, kur graži gamta, kur aukštas išsilavinimo lygis, yra geriausia, jie sulaiko emigraciją iš Estijos. Manau, kad Lietuva būtent nuo to ir turėtų pradėti.
– Vienas iš jūsų pirmų pasiūlymų, kad Lietuvoje būtų geriau gyventi, – gerinti verslo sąlygas ir skatinti investicijas. Tarsi potemė – keisti visuomenės požiūrį į verslą, nes esą verslas dabar matomas kaip blogis. Kaip tai reikėtų daryti?
– Visų pirma, aš, tapęs Ukrainos ekonomikos ministru, iš savo patirties kaip verslininkas, investuotojas žinojau, kad valdžia labai vengia susitikimo su verslininkais. Valdžia nenori girdėti verslininkų problemų dėl dviejų priežasčių. Pirma, valdžia dažnai yra nekompetentinga, nenori susitikti, kad neišryškėtų jos nekompetencija, nes ji nesigaudo, kai kalbama apie mokesčių surinkimo klausimus.
Antra, būna, kad valdžia turi savo kažkokį interesą, todėl nesutinka, nenori padėti, nes patys politikai užsiima kažkokiu verslu. Dėl to iš pat pradžių pasakiau – kad paprastas žmogus pajustų teigiamą poveikį, reikia, kad ekonomika pradėtų judėti teigiama linkme, stiprėti, augti. Tai gali padaryti tik verslininkai, ne valdžios vyrai.
Verslininkai kuria darbo vietas, kelia atlyginimus, investuoja, rizikuoja. Dėl to pasakiau, kad mes būsime verslo advokatai, ginsime verslą ir verslininkus prieš valstybės kontroliuojančių įstaigų piktnaudžiavimą, savivaliavimą. Surinkdavome daugybę verslų (prancūziškų, ukrainietiškų, vokiškų, žemdirbių atstovų), mokesčių inspekcijos vadovus, muitines, prokuratūrą, specialiąsias tarnybas ir spręsdavome problemas. Kur išeidavo, tai darydavome kompleksiniu būdu, kur neišeidavo, tekdavo ir rankiniu būdu. Tokios pačios problemos tik mažesniais masteliais, manau, yra Lietuvoje.
Verslininko profesija, man kažkokiu nesuprantamu būdu, visuomenės ir valdžios požiūriu nėra prestižinė. Verslas, verslumas yra iniciatyva, tu kažką darai, prisiimi atsakomybę, prisiimi riziką ir t. t. Turėtume tai skatinti, kurti teigiamą ekosistemą, kad verslai kurtųsi, kad būtų rodoma privati iniciatyva.
Dėl tos privačios iniciatyvos turėtume klestinčią ekonomiką, mažėjančią migraciją ir t. t. Dabar, manau, verslininkai užguiti. Jie yra tie, kurie neva moka tik minimalų atlyginimą. Reikia kalbėtis, tartis, galbūt pasirašyti kažkokį verslo, valdžios ir visuomenės paktą toje diskusijoje, kas pirmas – ar višta, ar kiaušinis. Manau, kad vis dėlto valdžia turėtų pirma ištiesti ranką.
– Antra jūsų siūloma priemonė – keisti migracijos politiką. Jūs sakėte, kad Lietuva gali išnaudoti gerą savo įvaizdį, tapti vieta regione dirbti ir gyventi aukštos kvalifikacijos darbuotojams. Iš tikrųjų tokia idėja Lietuvoje vyrauja jau gana ilgai, bet kažkaip nepavyksta. Kas trukdo? Kaip tai reikėtų įgyvendinti?
– Manau, kad reikia kažkaip plačiau diskutuoti, keisti visuomenės nuomonę. Manau, Lietuvoje yra ir ksenofobijos apraiškų. Su tuo reikia kažkaip kovoti. Jeigu mes esame pasaulietiški, jeigu esame atviri, turi nebūti pusiau viduramžiškų pažiūrų ir mąstymo, kad bet kuris čia atvažiavęs pagrobs kažkokią darbo vietą.
Lietuviai yra išdidi tauta. Tai yra galimybė parodyti visą mūsų atvirumą ir potencialią galybę taip pat ir imigracijos politikoje, esant sunkiai situacijai kai kuriose kaimyninėse šalyse. Jų gyventojai galbūt kultūriškai visiškai artimi mums, kad truputį atsivertume, pasiimtume gerus specialistus. Daugelis iš jų netgi nori atvažiuoti su savo pinigais, įkurti verslus.
Turėtume būti vieni atviriausių, vieni pažangiausių, nes kitos kaimyninės šalys jau yra padariusios daug daugiau. Kol mes šnekame, jie jau tai daro. Praktiškai šalis nyksta, ji sunaikinama – 20–30 proc. gyventojų, nesant karo padėčiai, emigruoja. Tai yra tragedija. Už tai politikai turėtų atsakyti.
– Ar manote, kad ksenofobinės apraiškos, kurios galbūt ir trukdo keisti migracijos politiką, taip pat trukdo ir „pardavinėti“ Lietuvą užsienyje?
– Negatyvaus Lietuvos įvaizdžio pasaulyje nematau. Matau jokį įvaizdį, todėl norėtųsi iš nulio sukurti pozityvų įvaizdį. Turime, kuo pasididžiuoti, turime visai neblogų pasiekimų, bet nemokame jų pardavinėti.
– Kokią žinutę reikėtų siųsti apie Lietuvą? Koks yra Lietuvos pasiekimas, kuriuo būtų galima sužaisti tarptautinėje rinkoje?
– Geriausiai suveikiančios žinutės turi būti susijusios su greitumu, atvirumu, paprastumu, saugumu. Derėtų parodyti, kad Vilnius yra laimingiausias, saugiausias miestas. Kol kas jis dar yra pigiausias, jame yra greičiausias internetas, lengviausiai gaunamos įvairios pažymos, vyriausybė – be popierių, viskas elektroninėje erdvėje ir t. t.
Ši niša daugeliui biurokratizuotų šalių (netgi ES, pavyzdžiui, Italijai), tai visiškai nauja, bet turime kelti aukštus standartus visose srityse patys sau. Tu negali būti greičiausiai pasaulyje išduodantis vairuotojo teises, bet lėčiausiai išduodantis pasą.
Mes esame ant ribos. Daugelis investuotojų galbūt nenori rimtai diskutuoti apie naujas investicijas Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, nes nežinia, ką rusai darys per kelerius kitus metus. Dėl to mes turime stengtis dvigubai daugiau. Ant rankų sėdėti arba sėdėti ant tvoros, kaip yra tokie išsireiškimai, mes neturime nei laiko, nei galimybių. Paprasčiausiai reikia ryžtingai veikti.
– Tai, ką jūs sakote dabar, derinasi su ketvirtu jūsų siūlymu – valstybinio aparato mažinimas. Jūs sakote, kad tai padarėte Ukrainoje būdamas ministru. Valstybės tarnautojų skaičių sumažinote 50 proc. Kaip tai reikia padaryti? Ateini vieną dieną, pasiimi departamentų sąrašą ir kai kuriuos išbraukti?
– Lietuvoje, ne paslaptis, kai kuriose įmonėse, ministerijose yra visokie giminių, draugų klanai. Tie visi valdininkai atitrūkę nuo paprastų žmonių, nuo verslo, nesprendžia jokių problemų, neatstovauja šaliai. Daugelį žmonių reikia keisti, kelti atlyginimus, pritraukti naujus žmones. Žinoma, yra ir gerų specialistų, negalima sakyti kitaip, bet reikia mažinti funkcijas. Turėtų būti kuo mažiau valstybės kišimosi į kasdienius žmonių, verslo reikalus. Viskas, ką galima išduoti, atsakyti, paaiškinti, turi būti elektroninėje erdvėje, neturėtų būti jokio popierizmo.
Nenormalu, kad mažėjant gyventojų skaičiui, keičiantis technologijoms, pas mus biurokratų skaičius per paskutinius metus išaugo. Tai nenormalu. Kad gautume aukštos kokybės specialistus, mano manymu, pas mus valdžioje moka per mažus pinigus. Paskutiniu metu pašnekėjus su daugeliu žmonių, nuomonių lyderių, susidaro įspūdis, kad netgi yra intelektualinis skirtumas tarp valdžios ir, tarkime, žmonių iš privataus sektoriaus. Tas skirtumas pastaruoju metu toks didžiulis, kokio galbūt net nebuvo nuo nepriklausomybės laikų.
– Kalbėdami apie valstybinį aparatą negalime nepaminėti ir viešųjų pirkimų temos. Jūs tarsi sakote, kad reikia skaidrinti viešųjų pirkimų politiką. Kaip ją reikėtų skaidrinti, kai Viešųjų pirkimų tarnyba, kuri pastaruoju metu gana daug atskleidė prasižengimų, net ketvirtadalio viešųjų pirkimų negali patikrinti per metus?
– Yra nedaug sričių, kur Ukraina pasivijo ir aplenkė daugelį. Viena jų – viešųjų pirkimo sistema, kurią sukūrėme nuo nulio tik per pusantrų metų. Londono pasaulinėje viešųjų pirkimų konferencijoje ją pripažino kaip geriausią viešųjų pirkimų sistemą pasaulyje. Čia galime netgi pasidalinti savo patirtimi.
– Tai kokie stebuklai yra toje sistemoje?
– Viskas elektroninėje erdvėje. Tai vadinamasis „open source“. Viešųjų pirkimų dalyvis gali bet kuriuo metu stebėti pirkimus, prisijungti. Surengėme valstybinį bendrąjį portalą su privačiomis aukcionų aikštelėmis. Taip pat pagerinome prieinamumą prie viešųjų pirkimų, skaidrumą, konkurencingumą ir taupome milijardus grivinų. Nereikia išradinėti dviračio. Paprasčiausiai reikia stebėti, kas pasaulyje labiausiai pažengę technologiniu atžvilgiu ir stengtis pritaikyti.
LRT radijo laida „60 minučių“
