Šių metų birželio 25 d. Beverly Shores, Indianoje, mirė iškilus JAV lietuvių visuomenės veikėjas, Lietuvos aeroklubo garbės narys, žurnalistas, leidinių „Plieno Sparnai“, „Technikos žodis“ ilgametis redaktorius, žmogus, visą savo gyvenimą skyręs aviacijai ir jos puoselejimui,1941 metų sukilimo dalyvis, daugelių projektų Lietuvoje ir išeivijoje sumanytojas ir mecenatas, žmogus, jau gyvas tapęs legenda - Vytautas Peseckas. Būtent jį, minint S. Dariaus ir S. Girėno legendinio skrydžio sukaktį liepos 19 d., prie „Lituanicos“ paminklo Čikagoje, Marquette Parke, pagerbė tautiečiai. Susirinkusieji jį pagerbė tylos minute prie drąsiųjų lakūnų paminklo, kurių dideliu žygio ir istorinės atminties gerbėju ir puoselėtoju buvo velionis.
Taip pat buvo prisimintas ir pagerbtas LR diplomatas dr. Antanas Kalvaitis (1895-1991 m.). Šiemet liepos 3 d. pažymėjome jo 120-tąsias gimimo metines. 1928-1936 m. jis ėjo LR konsulo pareigas Čikagoje, būtent jo žemiškų pastangų ir didžiulio asmeninio indėlio dėka įvyko mažasis to meto stebuklas – S. Darius ir S. Girėnas pakilo savo istoriniam žygiui į Tėvynę. Velionis konsulas ėjo skrydžio komiteto vadovo pareigas ir konsolidavo įvairias lietuvių ir ne tik grupes skrydžiui įgyvendinti. Vėliau, eidamas LR generalinio konsulo Klaipėdoje 1939 -1940 m. pareigas, dėjo pastangas ir gelbėjo žydus išduodamas vizas, kurios jiems suteikė gyvybę. Emigravęs į JAV grojo vargonais įvairiose lietuvių katalikų bažnyčiose. Mirė Čikagoje 1991 m., palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse.
Žemiau pateikiame paties amžinatilsį Vytauto Pesecko 2006 m. rugpjūčio 12 d. parašytą, šiek tiek sutrumpintą autobiografiją.
„Gimiau Kaune 1923 m. lapkričio 5 d. Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo, aviacijos karininko šeimoje. Tėvas buvo karo lakūnas, gyvenome A. Fredoje, karo aviacijos rajone. Čia nuo ankstaus ryto iki vakaro, o kartais ir naktį skraidė lėktuvai, kaukė propeleriai. Tėvas dažnai mane nuveždavo į aerodromą ir, įsodinęs į žvalgo sėdynę, paskraidindavo. Nuo pat vaikystės dienų pamilau aviaciją.
1937 m. baigiau LAK jaunųjų lakūnų kursus ir pradėjau sklandyti sklandytuvu „Nykštukas“ Kauno aerodrome, 1938 m. Nidos sklandymo mokykloje įgijau sklandytojo „B“ piloto kategoriją, 1939 m. baigiau (jauniausias Lietuvoje) Aukštąją sklandymo mokyklą Kaune, gavau sklandytojo „C“ piloto kategoriją.
Nuo 1937 m. priklausiau Skautų sąjungai. Nuo 1938 m. pradėjau bendradarbiauti periodinėje spaudoje. Daugiausia rašiau straipsnius jaunimo žurnalams aviacijos tema, bandžiau ir poeziją. Studijavau žurnalistiką, ekonomiką, architektūrą Vilniaus (1942-1943 m.), Vienos (Austrijoje, 1943 m.), Miuncheno ir Erlangeno (Vokietijoje, 1945-1947 m.), Toronto (Kanadoje, 1952 m.) universitetuose. 1963 m. Čikagoje mokiausi tapybos dailininko A. Rukštelės meno studijoje, 1983 m. išlaikiau JAV namų rekonstrukcijos specialisto egzaminus.
1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, lapkričio 6 d. pakeliui į mokyklą buvau sulaikytas dviejų enkavedistų ir automobiliu nuvežtas į Kauno saugumą, ten dvi dienas mane tardė Koganas-Koganovičius ir kapitonas Vasilijus Jakovlevičius. Po dviejų dienų tardymo ir kaltinimo, kad susprogdinau komjaunuolių susirinkimą, išgąsdintas, alkanas ir nemiegojęs pasirašiau pasižadėjimą, kad pranešiu apie bent kokį pastebėtą priešsovietinį veiksmą Kaune kpt. Jakovlevičiui tel. Nr. 24521. Mane paleido namo. Aš kapitonui niekad neskambinau, bet jis mane sekiojo lyg šešėlis iki pat nacių okupacijos.
1941 m. birželį prasidėjo lietuvių areštai, vežimas į Sibirą. Mudu su tėvu slapstėmės, namuose nenakvodavome. Vokiečiams užpuolus Sovietų Sąjungą ir žaibiškai okupavus Lietuvą, nudžiugau, iškėliau paslėptą trispalvę, bet tėvas mane lyg šaltu vandeniu perpylė: „Nesidžiauk, vokiečiai tokie pat žiaurūs kaip ir bolševikai. Juos prisimenu iš Pirmojo pasaulinio karo. Jie ir tada Lietuvą, lietuvius laikė antrarūšiais, juodadarbiais. Savo žiaurumu nualino mūsų kraštą. Nemanau, kad jie pasikeitė.“
Vokiečiai greitai parodė savo kumštį. Lietuva tapo didžiojo Reicho provincija. Jų planuose buvo numatyta išnaikinti lietuvių tautą. Tūkstančiai Lietuvos piliečių buvo žiauriausiai persekiojami. Uždaryti getuose, neturėjo teisės gyventi už geto ribų, buvo hitlerininkų naikinami. Kaip ir bolševikmečiu, Lietuvoje atsirado stiprus antinacinis pogrindis, kuris ruošė tautą ištverti ilgą okupaciją.
Aš priklausiau pogrindžio organizacijai - Lietuvos laisvės kovotojams. Platinau pogrindžio spaudą, kuri paveikė jaunimą, sužlugdė nacių reikalautas mobilizacijas. Hitlerininkams Lietuvoje sukurti SS kariuomenės dalinių nepavyko. Jauni vyrai visokiomis priemonėmis ir būdais stengėsi išvengti mobilizacijos į vokiečių kariuomenę.
1944 m. vasario 26 d. su tėvu užsiregistravome savanoriais į kariuomenę Kauno Vietinės rinktinės štabe. Mane paskyrė į Vietinės rinktinės karo mokyklą, kuri buvo formuojama Marijampolėje. Pradžia buvo sunki. Keletą dienų miegojome ant grindinio, valgėme tai, ką kiekvienas buvo atsivežęs. Kareivinės buvo nešildomos, šaltos. Džiaugėmės, jei paskirdavo skusti bulvių, nes virtuvėje galėjome sušilti. Nors ir su civiliais rūbais, ir karininkų dar nebuvo, tvarkėmės kareiviškai, buvome drausmingi.
Gegužės 10 d. vidurdienį mokyklos viršininko įsakymas: rinktis svarbiam pranešimui hipodrome. Atžygiavus į hipodromą, mūsų nuostabai iš kažkur atsirado vokiečių SS viršila, kuris per garsiakalbį vokiškai paskelbė, kad karo mokykla likviduojama, kariūnai įjungiami į vokiečių kariuomenės dalinius. Mūsų vadai stovėjo suglumę, tylūs. Grįžome į kareivines baisiai prislėgti. Netrukus vokiečių SS tankečių dalinys apsupo kareivines. Esesininkai iš tankečių kulkosvaidžių pradėjo šaudyti į kareivinės langus, - beprasmiškai žuvo kariūnai Vasiliauskas, Juodkojis ir Juozapavičius, kiti pateko į vokiečių nelaisvę, buvo išvežti į kacetą ar luftvafės dalinius.
Po mėnesio Kaunas ir Šiauliai jau buvo Raudonosios armijos okupuoti. Lapkričio 1 d. su kitais bendražygiais pasitraukiau ir traukiniu, aplinkiniais keliais, pasiekiau Austriją, Vieną. Dieną miestą bombarduodavo amerikiečių karo lėktuvai, naktį - anglų; pasiskubinau išvažiuoti į Bavarijos provinciją, kur Veideno miestelyje iki karo pabaigos tarnavau pašto įstaigoje: geležinkelio stotyje kraudavau ir iškraudavau pašto siuntinius.
Po karo, sąjungininkų užimtoje Vakarų Vokietijoje, Regensburge, gavau išvietinto žmogaus (DP) statusą. 1945-1947 m. studijavau Miuncheno UNROS ir Erlangeno universitetuose. 1947 m. pavasarį amerikiečiai uždarė Miuncheno UNROS universitetą, nutraukė užsienio studentams materialinę paramą. Paaiškėjo, kad į Tėvynę grįžti negalima, o vokiečiai į užsieniečius jau žvelgė nedraugiškai; pradėjau galvoti, kur iš Vokietijos nusidanginti. Vienai Kanados firmai lietuvių DP stovyklose paskelbus, kad Kanadoje nuolatiniam gyvenimui reikia emigrantų vyrų miško darbams, užsiregistravau. Amžinai palikau Europą.
Rudenį apsigyvenau Toronto mieste, į kurį darbams iš Vokietijos sugužėjo daug jaunų lietuvių. 1948 m. lapkričio 13 d. vedžiau Janiną Dibulskytę, gimusią Paežerės kaime, prie Telšių, kur ji baigė gimnaziją, paskui studijavo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. 1944 m. vasarą, frontui artėjant, ji su motina ir seserimis paliko 40 ha ūkį, pasitraukė į Vokietiją. Po karo studijavo Bonos universitete. 1947 m. rugsėjį emigravo į Kanadą, vienerius metus pagal sutartį dirbo Toronto ligoninėje. Abu dirbome, taupėme pinigus, nusipirkome naudotą automobilį, o po dvejų metų, naudodamiesi ilgo išsimokėjimo paslaugomis, įsigijome gyvenamąjį būstą, tapome nepriklausomi nuo kitų.
1950 m. mums gimė duktė Audra (dabar ji verčiasi privačia vaikų terapijos praktika Toronte, darbuojasi universitete). 1954 m. gimė duktė Neringa (dabar ji - diplomuota architektė, vadovauja savo firmai „Neringa Design Architects", New Buffalo, Mičigane, JAV).
1958 m. birželio 21 d. su šeima emigravau į JAV, įsikūrėme Čikagoje. 1961 m. įkūriau architektūros firmą „V. Peseckas and Associates“ ir jai vadovavau. 1977 m. pradėjau tarnauti Čikagos miesto mero administracijos įstaigoje Gyvenamųjų būstų ir pastatų atstatymo departamente. 1989 m. gegužę išėjau į pensiją; su žmona Janina apsigyvenome prie Mičigano ežero Beverly Šores miestelyje, Indianos valstijoje.
1967 m. Čikagoje su keliais bendraminčiais įsteigėme Amerikos lietuvių aeroklubą. Klubo tikslas - suburti lietuvių lakūnus, sklandytojus ir visus oreivybės minčiai prijaučiančius asmenis, remti oreivybės mintį užsienio lietuvių jaunimo tarpe, gerbti Lietuvos aviacijos praeitį. Klubo steigiamajame susirinkime mane išrinko klubo pirmininku.
Po Antrojo pasaulinio karo lietuviai inžinieriai ir architektai JAV susibūrė į Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjungą (ALIAS). Sąjungos tikslas - palaikyti profesinį bendravimą tautiniu pagrindu, rengti įvairių projektų konkursus, parodas, mokslines paskaitas. Apsigyvenęs Čikagoje, tuoj įsijungiau į ALIAS veiklą, keletą kartų buvau išrinktas į ALIAS Čikagos skyriaus valdybą.
1991 m. liepą dalyvavau IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse. Lakūnų navigacinių varžybų tikslaus tūpimo pratime užėmiau antrąją vietą, laimėjau sidabro medalį.
1993 m. liepos 14 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu už nuopelnus Lietuvos aviacijai buvau apdovanotas valstybiniu S. Dariaus ir S. Girėno medaliu.
1993 m. Čikagoje suorganizavau vajų paremti S. Dariaus ir S. Girėno paminklo statybą Kaune, surinkau apie 4 tūkst. dolerių.
1995 m. Kauno miesto meras pakvietė mane dalyvauti Lietuvos karo aviacijos lakūnų memorialo statybos komisijoje. Čikagoje iš buvusių Lietuvos aviatorių vaikų ir Lietuvos aviacijos gerbėjų paremti memorialo statybą surinkau aukų apie 6 tūkst. dolerių.
1995 m. gegužę buvau priimtas į Lietuvos aviacijos veteranų sąjungą.
2003 m. liepos 17 d. Lietuvos Vyriausybė apdovanojo mane vardiniu „Dariaus ir Girėno" medaliu.
2003 m. lapkričio 5 d. Lietuvos aeroklubas apdovanojo LAK medaliu „Už nuopelnus aviacijos sportui".“
LŠSI informacija spaudai
