Donaldo Trumpo administracija sausio 18 d. pašalino Haitį iš sąrašo šalių, turinčių teisę gauti H2A ir H2B laikinąsias vizas nekvalifikuotiems darbininkams.
Nežinia, ar šis sprendimas buvo tiesiogiai susijęs su pastarojo meto prezidento Trumpo išsakytais rasistiniais komentarais, kuriuose jis klausia, kodėl JAV priima imigrantus iš tokių šalių kaip Haitis, Salvadoras ir Afrikos valstybės, o neatsiveža jų daugiau iš Norvegijos. Tačiau jis nenutolsta nuo legalios emigracijos į Jungtines Valstijas ribojimo strategijos, ypač mažiau kvalifikuotiems darbininkams.
Toks požiūris yra neteisingas. JAV darbo imigracijos politika turėtų susitelkti į dabartinius ir būsimus Amerikos ekonomikos poreikius, bei remtis sistemine duomenų analize. Nauja politika, reaguojanti į tuos poreikius, būtų būtent tai, kad iškeltų Ameriką ir jos ekonominius interesus į priekį.
Yra akivaizdžių ekonominių įrodymų, kad migrantai darbininkai užpildo svarbias spragas JAV darbo rinkoje, visame kvalifikacijų spektre. Viena sritis, kurioje migrantai yra ypatingai svarbūs, yra JAV žemdirbystės sektorius. 2013 m. tyrimas parodė, kad Didžiosios Recesijos piko metu Šiaurės Karolinoje nedarbas buvo pasiekęs 12 proc. Tačiau, iš pusės milijono bedarbių amerikiečių toje valstijoje, tik 250 kandidatavo į 6 500 laisvų darbo vietų žemdirbystės sektoriuje. Laikini darbininkai iš Meksikos, pasamdyti į tas pareigas, užpildė realias darbo spragas ir kūrė vertę JAV ekonomikai – toli gražu nevogdami darbo vietų iš vietinių gyventojų.
Panaši situacija šiuo metu pastebima medicinos sektoriuje, kur iki 2022 m. trūks net 1,2 mln. medicinos seselių. Dabar net 15 proc. dirbančių medicinos seselių yra gimusios užsienyje, o viza, įvesta specifiškai adresuoti šį trūkumą, nustojo galioti 2009-aisiais.
Populiacijai vis labiau žilstant, darbuotojų poreikis tik augs. Didėjančio jų trūkumo visame kvalifikacijų spektre negali užpildyti Norvegija ar kitos itin pažengusios šalys, kurias prezidentas Trumpas laiko labiau „trokštamomis“, dėl JAV darbo poreikių dydžio ir jų esmės. Mums reikia žmonių, kurie nukraustytų staliukus restoranuose, rūpintųsi mūsų vaikais, ir užpildytų technologijų sektorių. Net ir patys drastiškiausi politikos pokyčiai nepritrauks pakankamo skaičiaus darbuotojų.
Ir nors norvegų imigrantai neabejotinai prisideda prie JAV ekonomikos, jų skaičius yra mažas ir tolygiai krentantis, nuo 63 000 1980-aisiais iki 23 000 2016-aisiais, kadangi jie turi mažai paskatų palikti savo šalį. Norvegija yra reitinguojama kaip laimingiausia ir geriausiai išsivysčiusi šalis pasaulyje.
Tačiau, žengus tam tikrus žingsnius, migracija gali pasiekti „trigubą pergalę“, ir atnešti naudos tiek šaliai, į kurią emigruojama, tiek šaliai, iš kurios emigruojama, tiek migrantams apskritai. Po katastrofiško 2010 m. žemės drebėjimo Haičio gyventojai gavo teisę į H2A vizas dirbti JAV fermose. Šios programos įvertinimas parodė, kad kiekvienas darbuotojas iš Haičio pridėjo prie JAV ekonomikos po $4,000 per mėnesį. Tie laikini migrantai taip pat uždirbo 15 kartų daugiau nei būtų galėję užsidirbti Haityje, ir didžiąją dalį savo pajamų siuntė namuose likusiems artimiesiems.
Dabar, po praėjusį ketvirtadienį JAV žengto žingsnio, Haitis nebegalės dalyvauti šioje abiem pusėms naudingoje programoje. Tai yra skurdžiausia šalis visame Vakarų pusrutulyje, o laikina, kontroliuojama migracija ne tik užpildė didžiules JAV darbo rinkos spragas, bet ir padėjo Haičiui pasiekti svarbių plėtros tikslų. Mes neturime rinktis tarp buvimo dosnia, humanitariška tauta ir mūsų pačių ekonominio augimo. Tyrimai rodo, kad Amerikoje humanitariniais tikslais apgyvendinti pabėgėliai atneša fiskalinę ir ekonominę naudą naujoms savo bendruomenėms.
Kaip verslininkas, pats įdarbindavęs laikinus darbininkus iš užsienio, prezidentas Trumpas turėtų suprasti, kokią naudą imigrantai teigia Jungtinių Valstijų darbo rinkai.
Cindy Huang, Globalinės plėtros centro vyr. bendradarbė, ir Hannah Postel, tarptautinės migracijos ir plėtros tyrėja
