Užsiimdamas tyrimais su šiomis muselėmis, buvęs Meino universiteto profesorius, dabar jau į pensiją išėjęs Jeffrey Hallas susilaukė tiek daug pašaipų, kad gavęs Nobelio komiteto skambutį iš pradžių palaikė jį išdaiga.
Hallas jau buvo pradėjęs savo dieną, kai spalio 2 dieną, 5 valandą ryto jo namuose Kembridže, Meine suskambo telefonas. Su akcentu kalbantis žmogus pasakė, jog yra iš Švedijos ir atsiprašė už tokį ankstyvą skambutį, tikėdamasis, jog nepažadino Hallo.
„Aš jau labai senas, – teigia 72-ejų Hallas. – Seni žmonės anksti eina miegoti ir labai anksti keliasi, tad viskas buvo gerai.“
Tuomet skambinantysis pasakė, jog priklauso Nobelio premijas skiriančiai organizacijai, o Hallas ir dar du jo kolegos buvo išrinkti 2017 m. Nobelio premijos fiziologijos arba medicinos srityje laureatais. Hallas palaikė tai pokštu, o žinia patikėjo tik tada, kai Nobelio komitetas vėliau tą patį rytą paskelbė oficialių pranešimą savo interneto svetainėje.
„Tai buvo netikėta, bet labai malonu“, - prisipažįsta Hallas.
Iš Niujorko kilęs vyras 35-erius savo karjeros metus praleido kaip Brandeis universiteto Masačusetse mokslininkas. Per dešimtmečius trukusius savo tyrimus, Hallas ir du jo kolegos, Michaelas Rosbashas iš Brandeis universiteto ir Michaelas W. Youngas iš Rockfellerio universiteto, visą savo dėmesį skyrė vaisinėms muselėms, kurios padėjo atrakinti kur kas didesnių, sudėtingesnių organizmų vidines paslaptis.
Mokslininkai jau anksčiau buvo atskleidę, kad dauguma gyvų organizmų turi biologinius laikrodžius, leidžiančius jiems prisitaikyti prie kasdienių aplinkos pokyčių, tačiau niekas nežinojo, kaip tiksliai veikia šis mechanizmas.
Hallas su kolegomis dešimtis metų bandė atsakyti į šį klausimą, pasitelkdami vienus mylimiausių genetikų subjektų – vaisines museles. Jos yra „genetiškai prieinamos“, t.y. jų genomas yra pilnai ištyrinėtas ir gerai suprantamas. Vaisinės muselės taip pat labai greitai dauginasi, todėl yra ypač naudingos tyrimuose, bei maitinasi palyginti švariu maistu, priešingai nei didesnės musės, kurio minta mėšlu ar maita. Hallas teigia museles savo laboratorijoje maitinęs pudingu.
Jo komanda galiausiai izoliavo geną, kontroliuojantį vaisių muselių paros ritmą. Bėgant metams, vis daugiau ir daugiau kitų mokslininkų aptiko tokius pat genetinius procesus kitose rūšyse, įskaitant ir žmones.
Tačiau didžiąją dalį savo tyrimų metų Hallas su kolegomis buvo pajuokiami dėl savo darbo. Kiti biologai manė, kad bandyti atsakyti į biologinius klausimus per genetinius tyrimus yra laiko gaišimas.
„Vienintelis tų pajuokų pliusas buvo tas, kad neturėjome jokios konkurencijos, – sako Hallas. – Niekas kitas nežiūrėjo į šį klausimą taip, kaip mes.“
Komandos tyrimas buvo užbaigtas ir publikuotas naujojo tūkstantmečio pradžioje. Hallo teigimu, jie ir patys nesitikėjo, jog jų tyrimas gali turėti tokių reikšmingų pasekmių.
„Tiesą sakant, tai mane nustebino“, - sako jis.
Neilgai trukus po to, Hallas nusprendė išeiti į pensiją ir persikraustė į Meiną, kur gyvena vienas seniausių jo draugų ir kolegų, dabar jau taip pat į pensiją išėjęs Meino universiteto biologas Haroldas Dowse‘as. Nors miestelyje, kuriame jis šiuo metu gyvena, yra tik apie 500 gyventojų, Hallas teigia, jog jam čia patinka labiau nei triukšmingame Bostone. Namais jis dalijasi su septyniais Džeko Raselo veislės terjerais.
Persikraustęs į Meiną, Hallas ėjo daugiausiai simbolines vizituojančio profesoriaus pareigas Meino universitete ir dvejus metus dėstė genetiką.
Paklaustas, ar nepyksta, jeigu namuose pamato vaisinę muselę, Hallas teigia, jog visai ne – jos nezirzia kaip didesnės jų giminaitės, o taip pat nenešioja ligų.
„Be to, po mikroskopu jos atrodo be galo mielos“, - juokiasi jis.
