Citata iš Lietuvos spaudos: „Neužmirštuolė“ – tai popierinė gėlė, kurią sausio 13-ąją įsisegti kviečia akcijos globėja Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kariuomenės vadas generolas majoras Jonas Vytautas Žukas, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja Ingrida Šimonytė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė, žurnalistas Andrius Tapinas, Europos Parlamento pirmininko patarėjas, Lietuvių bendruomenės Belgijoje pirmininkas Arnoldas Pranckevičius ir kiti. Gėlės žiedo simbolis pasirinktas norint parodyti pagarbą kovotojams už laisvę, o neužmirštuolės pavadinime užkoduota mintis, jog kovotojai yra nepamiršti. Iniciatyvą lydės šūkis „Aš prisimenu, kodėl esame laisvi“. Akcijos ženkliuką, kaip ir praėjusiais metais, bus galima parsisiųsti iš tinklapio www.neuzmirsk.lt, taip pat jį bus galima gauti Sausio 13-osios renginių ir minėjimų vietose.“
Artėja Sausio 13-oji – Lietuvos Laisvės gynėjų diena. Tai pagarba, atmintis žuvusiems už Lietuvos Laisvę. Prieš 25-erius metus, tą šaltą Sausio naktį prie Lietuvos Televizijos bokšto žuvo mūsų tautiečiai, žuvo, kad mes gyventume laisvi ir laimingi... Jie paaukojo savo jaunus gyvenimus už mūsų gyvenimą.
Prisiminkime – tais laisvėjimo metais, kai rinkomės į Vingio parką, stovėjome Baltijos kelyje, gynėme Vilniaus Spaudos rūmus, Parlamentą (Aukščiausiąją Tarybą), Lietuvos RTV komitetą, TV bokštą ar radijo stotį Kauno Lapėse, mūsų nuostabi Trispalvė plevėsavo visur. Juk ji – Lietuvos Laisvės, laisvos Nepriklausomos šalies simbolis. Su Trispalve, Lietuvos Vyčiu, Gedimino stulpais ir tautine daina iškovojome Laisvę.
Lankome žuvusiųjų kapus, padedame gėlių, uždegame žvakeles. Tai ne akcija, tai ilgaamžė padėkos diena tiems, kurie pasiaukojo vardan Lietuvos... Tai ir įpareigojimas mums, likusiems gyventi, saugoti jų atminimą. Pagarbiai, su trimis spalvomis, nieko bendro neturinčiomis su popierine žydra neužmirštuole.
Lietuvių tautosakoje – išlikusiose liaudies dainose, padavimuose, legendose ar net pasakose nesutiksite „neužmirštuolės“. „Nezabudka“ (neužmirštuolė – rusų k.) sutinkama kaimynų dainose. Mūsų – rūta, lelijėlė, šalavijas, mėta. Sudūvių moterys nuostabias prijuostes iškaišydavo tulpėmis, aukštaitės, dzūkės – įausdavo kačpedėlius. Nėra neužmirštuolės. Nėra. Ji dirbtina, ta popierinė, kurią siūlo išsikirpti „akcijai“...
Tokia ar kitokia akcija – tai panieka žuvusiesiems, jų idealams. Tai noras trinti Tautos istorinę atmintį. Dėkui Dievui, tik dvidešimt tūkstančių atsirado, kuriems tas pats ką prisisegti. Ir kaip nebūtų skaudu, jų tarpe – Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Sausio 13-osios brolija, Tautinė lietuvių studentų korporacija „Neo-Lithuania“ ir t.t. Kas jiems vadovauja?
Kodėl paniekinama Trispalvė?! Na, nebuvote Baltijos kelyje, negynėte parlamento, spaudos rūmų, TV bokšto. Tie, kurie buvo penkerių ir sėdėjo prie TV ekranų su seneliais, laukdami kurion pusėn nusvirs svarstyklių lėkštė, kurie kovojo „savus karus“, suprantama, neturi jokių sentimentų Trispalvei, gal net ir nekenčia jos – juk nelaikė savosiose rankose, kaip tas jaunimas, susirinkęs į 1988 m. trijų pabaltijo šalių tradicinę studentų dainų šventę „Gaudeamus“ Vilniuje. Kai Vingio parke studentai, vieni kitiems per rankas perduodami, iškėlė trijų respublikų tautines vėliavas, o Žalgirio stadione suplevėsavo didžiulė trispalvė, smagus buvo vaizdas, kaip susijaudinę lakstė komjaunimo, partijos komitetų veikėjai kartu su milicininkais, stengdamiesi išplėšti, atimti... Kokia baisi jiems tada atrodė Trispalvė. Dabar, kai pamatai tuos pačius „veikėjus“, per naktį išvertusius kailius ir sakančius skambias patriotines kalbas, supranti, kodėl jie segasi žydrą popieriuką, panašų į gėlę.
O ką mes jaučiame žuvusiųjų artimieji ar Parlamento (Aukščiausiosios Tarybos), TV bokšto gynėjai? Gėdą – juk išduodamas svarbiausias Laisvės simbolis – Trispalvė ir siūlomas pakaitalas – žydras popieriukas. Trispalvę lietuviai išsaugojo Sibire, Trispalvė išliko išeivijoje – be jos ir tik su ja – visos šventės, paminėjimai, demonstracijos. Gal šiai dienai daliai valdančiųjų Trispalvė kaip ir A.M. Brazauskui 1988 m.,tėra skuduras, prie kurio jis negalėjo kalbėti, todėl mielai keičiama į žydruolę?
Bet kodėl tie, kurie vardan Trispalvės, Gedimino stulpų ar Vyčio atėjo į Sąjūdį, su juo ir į Nepriklausomybę, iškeitė Laisvės simbolį į popieriuką?! Gėda ir skaudu už prof. Vyt. Landsbergį ir jo sekėjus – juk nedera prie tautinio kaklaryšio kažkokia „nezabudka“.
Kviečiame sustoti ir pamąstyti – žuvusiems Trispalvė buvo svarbiausias Laisvės simbolis. Todėl nesisekite žydros „nezabudkos“. Nesisekite.
Sausio 13-oji – tai mūsų Laisvė, aplaistyta raudonu žuvusiųjų krauju. Laikas pasakyti, kad karalius nuogas – tik tiems, kurių nebuvo tas šaltas naktis prie Parlamento, TV bokšto ar Kauno Lapėse, tiems nesvarbu ką prisisegsi prie krūtinės.
Nepamirškime – Lietuvio širdyje brangiausios spalvos trys:
Geltona spalva – tai saulė
Žalia – tai laukų spalva,
Raudona – tai mūsų kraujas
Kartu jos - tai Lietuva.
Tito Masiulio, žuvusio Sausio 13-ąją prie TV bokšto teta, Ligija Tautkuvienė
Sausio 13-osios medalininkas, Lietuvos TV bokšto gynėjas, Juozas Karsokas
Vilnius-Čikaga
