Disobedience

Režisavo: Sebastian Lelio. Vaidina: Rachel Weisz, Rachel McAdams, Alessandro Nivola, Anton Lesser, Bernice Stegers, Allan Corduner

Dviem paskutiniais puikiais savo filmais „Gloria“ ir „A Fantastic Woman“ čilietis Sebastianas Lelio empatijos kupiną žvilgsnį nukreipė į sudėtingas moterų, išgyvenančių likimo audras, istorijas. Tas pats galioja ir naujausiam jo filmui, debiutiniam darbui anglų kalba „Nepaklusnumas“: veriančiai meilės, tikėjimo, seksualumo ir asmeninės laisvės istorijai, besivystančiai izoliuotos Londono žydų ortodoksų bendruomenės ribose, kurioje stiprius vaidmenis sukūrė Rachel Weisz, Rachel McAdams ir Alessandro Nivola; ypač įspūdingas savo antro plano vaidmenyje yra Nivola – tokios aktorinės brandos mes iš jo dar nematėme.

Niujorke gyvenanti laisvamanė fotografė Ronit (Rachel Weisz) netikėtai sulaukia žinios apie tėvo, itin gerbiamo šiaurės Londono žydų ortodoksų bendruomenės rabino (galingas ir įspūdingas Antono Lesserio epizodinis vaidmuo), mirtį. Įveikusi pirminį instinktą skausmą nuslopinti destruktyviais būdais, ji susitaiko su neišvengiama ir gąsdinančia būtinybe grįžti namo. Ronit iš tos vietos paspruko bėgdama nuo griežtų tėvo pažiūrų į pasaulietišką gyvenimą Niujorke, kur ji gyveno besimėgaudama nepriklausomybe, bet jausdama kaltę dėl sudaužytos tėvo širdies: jis buvo našlys, o dukra buvo jo vienintelė šeima.

O Londone laukia įvairios ceremonijos – tikras religingo paklusnumo ir nuostatų laikymosi įsikūnijimas. Ronit jaučia į ją smingančius žvilgsnius: smalsius ir smerkiančius, tačiau kartu baugius dėl jos autentiško ryšio su visų gerbiamu dvasiniu lyderiu. Labiausiai Ronit sukrečia jos senų laikų draugai: Dovidas (Alessandro Nivola), mylimiausias jos tėvo mokinys, praktiškai sūnus, ir Esti (Rachel McAdams), vienintelė kadaise palaikiusi maištingą Ronit būdą. Dabar Esti ir Dovidas yra susituokę, o Ronit pribloškia tai, kokie pasenę, surimtėję, konservatyvesni jie atrodo ir kokia praraja atsirado tarp jos ir draugų.

Tačiau Lelio drama nėra paprasčiausiai apie tai, nes akivaizdu, kad Esti nuo Ronit nutolusi ne tiek, kiek pasirodo iš pradžių, o Ronit sugrįžimas pažadina miegančius jausmus. Tiesa ta, kad Ronit ir Esti buvo daugiau nei draugės, o Ronit bėgo ne tik nuo religijos gniaužtų, bet ir nuo uždraustos meilės. Filmas leidžia žiūrovams patiems nuspręsti, kiek slapta buvo toji jų santykių paslaptis.

Jau pamiršti tokie 10 dešimtmečio filmai kaip „A Stranger Among Us“ ir „A Price Above Rubies“ išnaudojo žydų ortodoksų bendruomenes kaip egzotinį foną istorijoms be realios kultūrinės specifikos. Tačiau „Nepaklusnumas“ demonstruoja įtikinamą pagarbą savo dvasinio lyderio netekusiai bendruomenei. Vis dėlto, šis režisierius turi per daug atjautos ir psichologinės įžvalgos, kad religinę bendruomenę traktuotų tik kaip kliūtį ilgai slopintai Esti saviraiškai. Apskritai, jos kelias į save nėra nei iš anksto sužymėtas, nei nuspėjamas. Kaip ir galutinis rezultatas.

Tačiau, ko gero, esminis skirtumas yra išsamus, pilnakraujis ir priešiškų jausmų draskomas Nivolos kuriamas Dovido portretas, kuris suteikia šiai dramai kur kas platesnę emocinę paletę ir dar ilgai išliekantį kartėlį.

Dar vienas šios juostos išskirtinumas yra britų elektroninės muzikos kompozitoriaus Matthew Herberto sukurtas juostos garso takelis (Lelio su juo bendradarbiavo ir kuriant „A Fantastic Woman“), kuris sustiprina ypatingą kontempliatyvią nuotaiką, o  strategiškai naudojamos giedamos hebrajiškos maldos pakylėja pasakojimo širdgėlą ir rimtumą.

Pats juostos pavadinimas – „Nepaklusnumas“ – yra paslaptingas ir atviras interpretacijoms. Šios įtraukiančios ir jaudinančios meilės istorijos centre lieka klausimas apie kieno ir apie kokį nepaklusnumą eina kalba. Šis filmas gali būti per niūrus ir per lėtas, kad atneštų Lelio populiariąją šlovę, tačiau jo iškeltos kolektyvinio tikėjimo ir individualios laisvės temos jaudina ir ilgai kirba mintyse net ir išėjus iš kino teatro.