Kovo 16 dieną suėjo lygiai treji metai nuo Krymo referendumo. Po to, kai rusų pajėgos išeidamos iš kareivinių užblokavo Ukrainos dalis, po to, kai Aukščiausioji Krymo taryba buvo užimta rusų diversantų, o valdžia pusiasalyje perduota marginaliai politinei jėgai su 4 % reitingu, po to, kai prasidėjo Krymo totorių ir proukrainietiškų aktyvistų pagrobimai – tuomet Kryme buvo surengtas „visuotinis tautos plebiscitas“. Ir taip ukrainietiškas Krymas „oficialiai“ tapo Rusijos Federacijos dalimi. Na, bent jau to labai tikėjosi Vladimiras Putinas, ginkluotą okupaciją pridengęs demokratinių procedūrų figos lapeliu.
Rusija tikina, kad „Krymas mūsų“ – teisėtas reikalas. Dvasinės sąsagos, Krymo tautos valia, atgauta gimtoji žemė ir kitos pompastiškos retorinės kvailystės.
Ukraina savo ruožtu nenusileidžia: „Krymas – suvereni Ukrainos teritorija. Jos aneksija yra nusikaltimas.“
Ukrainos žvalgybininkų duomenimis, kuriuos paskelbė Krymo totorių tautos lyderis Mustafa Džemiljevas, organizuotame „visuotinio tautos balsavimo“ farse dalyvavo ne daugiau nei 34 % Krymo gyventojų. Sergejus Aksionovas – okupuoto Krymo valdžios galva – skelbia kitus skaičius. Pagal rusų versiją, absoliuti Krymo gyventojų dauguma – 96,77 % žmonių – savo balsą 2014 metais atidavė už prisijungimą prie Rusijos.
Iš tiesų, skaičiai neturi jokios reikšmės, nes Ukrainos konstitucijoje nėra numatyta galimybė atskiriems regionams vienpusiškai organizuoti balsavimų dėl išstojimo iš šalies sudėties. Jau vien klausimo dėl pusiasalio atsiskyrimo nuo Ukrainos ir jo prisijungimo prie Rusijos iškėlimas yra neteisėtas. Dar daugiau – neteisėtas yra ir naujų teritorijų į Rusijos Federacijos sudėtį įtraukimas, jei prieš tai nėra sutvarkyti visi procedūriniai reikalai su suverenia valstybe, kurios dalimi yra minėtoji teritorija.
Tai, beje, ir yra atsakymas į klausimą, kodėl Donbase tęsiasi beprasmis kraujo praliejimas. Prieš mus – „išsprendimas ir sureguliavimas“ Putino stiliumi. Suplanuotas šantažas ir situacijos kaimyninėje šalyje destabilizavimas vardan neteisėtos šios šalies teritorijos aneksijos legalizavimo. Tam, kad Krymo klausimas būtų išbrauktas iš tarptautinės darbotvarkės, reikia, kad Ukraina arba nustotų egzistuoti, arba savanoriškai išbrauktų Krymo autonominę teritoriją iš valstybės sudėties. Todėl ir vyksta karas, todėl ir nuolat pažeidžiamas pats pirmasis Minsko susitarimo punktas, reikalaujantis nutraukti ugnį.
Simpatizuojančių Rusijai skaičius Kryme kiekvienais metais vis mažėjo. 2013 metais atlikta visuomenės nuomonės apklausa aiškiai rodo, kad vos 20 % pusiasalio gyventojų manė, jog Krymas turėtų būti Rusijos Federacijos dalimi. Daugiau nei 30 % teigė, kad Ukraina yra jų šalis. Tačiau svarbiausia yra tai, kad palaikančių Krymo prijungimo prie Rusijos idėją skaičius pirmą kartą per visą nepriklausomybės laikotarpį buvo mažesnis, nei šios idėjos priešininkų. Krymo gyventojų dauguma referendumo išvakarėse pasisakė už tai, kad Krymas liktų Ukrainos sudėtyje, tad reikia pagaliau nutraukti visas manipuliacijas šia tema. Tendencijos liudija Ukrainos naudai. Ir vis dėlto – ar galime mes užtikrintai tvirtinti, kad jei Krymo referendumo balsų skaičiavimas būtų buvęs sąžiningas, pusiasalio gyventojų valia būtų buvusi kita? Ar galima sakyti, kad 2014-aisiais krymiečių dauguma būtų pasirinkusi Ukrainą, jei kas būtų suteikęs jiems pasirinkimo laisvę?
Štai, ką labai svarbu žinoti apie Krymą: nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio vidurio, jis nuolatos buvo Rusijos specialiųjų tarnybų dėmesio centre. Pirmasis bandymas aneksuoti Krymą vyko dar 1994-aisiais metais. Krymo prezidentas Jurijus Meškovas, išrinktas aktyviai dalyvaujant rusų politikams Konstantinui Zatulinui, Sergejui Baburinui ir Rusijos Federacijos Juodosios jūros laivyno vadui Eduardui Baltinui, ėmėsi pusiasalio prijungimo prie Rusijos politikos kurso. Meškovas planavo pusiasalyje įvesti rublio zoną, inicijavo karinį-politinį Krymo ir Rusijos susitarimą, pasisakė už Rusijos pilietybės Krymo gyventojams suteikimą. Vienas iš pirmųjų Krymo prezidento žingsnių buvo kvietimas Rusijos piliečiui Jevgenijui Saburovui tapti Krymo vicepremjeru.
Tąkart separatizmui pavyko užkirsti kelią. Vienintelis dalykas, kurį realiai pavyko pasiekti Jurijui Meškovui, buvo įsakas Nr. 1 dėl Krymo laikrodžių persukimo, kad šie atitiktų Maskvos laiką. 1995 metų kovo 17 dieną – 19 metų prieš rymo referendumą – Krymo prezidento pareigybė buvo panaikinta. Oficialiai tokio sprendimo priežastimi tapo būtinybė „užtikrinti, kad Autonominės Krymo Respublikos konstitucija ir įstatymai atitiktų Ukrainos konstituciją ir įstatymus, idant būtų užtikrinta Ukrainos konstitucijos ir įstatymų viršenybė visoje šalies teritorijoje ir apsaugotas valstybinis Ukrainos suverenitetas“.
Istorija juda spirale. Net tada, kai ji, regis, sukasi ratu, grįždama į pradinį tašką. Praktiškai sutampančios Krymo grąžinimo Ukrainos kontrolei 1995-aisiais metais ir okupantų surengto Krymo referendumo datos, be abejo, yra sutapimas. Tarp 1995-ųjų ir 2014-ųjų metų nusidriekia krymiečių gyvenimo laisvoje Ukrainoje patirtis. Nereikia pamiršti ir apie Krymo autonomiją, kuri užtikrino pusiasaliui politinį savarankiškumą. Tai labai vertinga patirtis. Ji suformavo Krymą ir jo gyventojus kaip regioninį subjektą. Tačiau Krymo atplėšimas nuo Ukrainos valstybės, jo gyventojų dezorientacija, šovinistinių politinių partijų dominavimas pusiasalio valdžioje – tai jau Rusijos specialiųjų tarnybų darbas. Krymiečiai Ukrainoje buvo laisvi. Netgi pasirinkti savanorišką saviizoliaciją.
Jau minėjau, kad, po nepavykusio Jurijaus Meškovo prezidentavimo, Krymas nė akimirkai neliko be rusų dėmesio. Propaganda įtikinėjo Krymo gyventojus, kad Ukraina – tai geopolitinis nesusipratimas, kad tokios šalies išvis nėra. Nusistatymas prieš savo pačių valstybę buvo skatinamas rusų lėšomis maitinamos vietinės žiniasklaidos su politikų, kurių partiniai projektai buvo nuolatos remiami Maskvos, pagalba. Viešoji Krymo pozicija ir retorika praktiškai vienbalsiai buvo prorusiška. Vienintelė išimtis buvo Krymo totoriai. Dalis krymiečių – tie patys 20-25 % – balsavo už „Rusijos bloką“, o likusieji pirmenybę atidavė „Regionų partijai“, kuri tempė šalį į Eurazijos Ekonominę Sąjungą. Pusiasalyje veikė „Rusijos blokas“, „Rusijos vienybė“, „Sąjunga“, „Putino šalininkų partija“ ir daugybė kitų prorusiškų politinių jėgų.
Krymo politikai, kuriuos vietos gyventojai metų metais rinko į valdžią, atvirai ir viešai tyčiojosi iš Kijevo ir Ukrainos, visiškai nesirūpindami pusiasalio ekonominiu vystymusi. Krymas visada buvo subsidijuojamas, neišsivystęs regionas, visiškai išlaikomas Ukrainos. Tuo sunku patikėti, tačiau pusiasalio gyventojai, traukdami į rinkimus purvinomis ir duobėtomis gatvėmis, keikė Ukrainos valdžią, o ne vietos karaliukus. Štai tokia buvo Krymo dauguma, kurios valia Putinas šiandien pateisina aneksiją. Po to, kai, laimėjus Maidanui, į nebūtį pasitraukė svajonė apie sąjungą su Rusija, niekas negali užtikrintai pasakyti, ar toji dauguma būtų nubalsavusi už Ukrainą – už naują demokratišką Ukrainą, keičiančią kursą ir traukiančią tolyn nuo autoritarinės putiniškos Rusijos.
Okupavusi Krymą Rusijos Federacija pavertė pusiasalio gyventojus nelaisvais žmonėmis. Viskas, valios reiškimo daugiau nebėra, nes valia yra slopinama. Kryme likusi aktyvi politinė mažuma – Krymo totoriai ir kiti ukrainietiškos pilietinės pozicijos besilaikantys žmonės – yra griežtai ir žiauriai persekiojami bei tremiami iš pusiasalio. Prieš referendumą rusų propaganda Krymo gyventojus įtikinėjo, kad pusiasalis taps „rusų pasaulio“ vitrina. Visas žinias apie Rusiją gaudami iš televizijos serialų ir rusiškų žinių, dauguma Krymo gyventojų tuo tikėjo. Jie iš tiesų vylėsi, kad ant okupantų durtuvų į Krymą atkeliaus rusiškos lėšos. Nebuvo daug norinčių kovoti už Rusiją. Tačiau didžioji dalis Krymo gyventojų lygiai taip pat nematė reikalo ginti savo šalies – Ukrainos. Paradoksalu, tačiau tie, kas manė, jog renkasi tarp valstybės gerovės ir asmeninių interesų, savo neveiksnumu pakenkė tiek vienam, tiek kitam.
Tiesiog didžioji dauguma Krymo gyventojų paprasčiausiai nesuprato, kam piliečiui yra reikalinga valstybė. Ne stipri valstybė, ne turtinga valstybė, ne dosni valstybė, o valstybė apskritai – valstybinių valdžios institutų sistema, kaip piliečio saugumo ir laisvės pagrindas. Niekas nežinome, koks būtų buvęs Krymo referendumo rezultatas, jei šis balsavimas būtų sąžiningas. Tačiau tiksliai aišku tai, kad jei Krymo gyventojai per 23 nepriklausomybės metus būtų išmokę rūpintis savo krašto klestėjimu ir regiono vystymusi, kurtų šalį, o ne tik bambėtų ir jai priekaištautų – jokio Krymo referendumo apskritai niekada nebūtų buvę. Nes tokie dalykai kaip izoliacija, tarptautinis nusikaltimas, statuso praradimas, pilkoji zona, nebūtų radę palaikymo ir paramos savo ateitimi besirūpinančių žmonių protuose. Krymo autonomija Ukrainos sudėtyje suteikė krymiečiams labai didelių privalumų, lyginant su kitais centralizuotos šalies piliečiais. Tačiau, akivaizdu, kad prieš imantis laisvę ginti, iki jos dar reikia pirmiausia užaugti.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
