Paskutinė keturmečio berniuko nužudymo byla ir Saviečių šulinio tragedija - tai tarsi vienas besikartojantis reiškinys, tačiau iš tikrųjų tai dvi visiškai skirtingos istorijos, kadangi vienu atveju tragedija įvyko asocialioje aplinkoje, o kitu – ji pasikartojo įprastoje eilinėje lietuviškoje šeimoje. Juk iš viešumoje pasklidusių nuotraukų buvo matyti, kad vaikas neišgyveno nepritekliaus: aprengtas gražiais rūbeliais, apsuptas nuoširdžiai besišypsančių tėvų – budelių – dėmesiu, ir netgi yra užfiksuotas momentas, kai jis pagal visus saugaus eismo reikalavimus automobilyje ant galinės sėdynės sėdi prisegtas saugos diržu.
Įsivaizduokite, kad viename Lietuvos miestelyje įvyksta tokia situacija: į viešąjį parkelį išeina pasivaikščioti vidutinio amžiaus norvegas, atvykęs į komandiruotę, o iš kitos parko pusės eina vidutinio amžiaus moteris su mažamečiu vaiku ir vedasi trejų-penkerių metų aviganio veislės šunį. Tiesa, šuo yra be pavadėlio ir be antsnukio. Staiga šuo pribėga prie norvego, tarsi draugiškai ant jo užšoka, išpurvina drabužius, tačiau patį norvegą šuns elgesys stipriai išgąsdina - jis paprašo moters sutramdyti šunį, tačiau ji replikuoja, kad šuo yra geras ir nieko bloga nepadarys. Norvegui priminus, kad, pagal vietos savivaldos taisykles, naminiai šunys viešoje vietoje gali būti vedžiojami tik su pavadėliu ir antsnukiu, o moteris daranti administracinį nusižengimą, į tai iš moters norvegas išgirsta keletą nemandagių replikų. Visa tai vyksta vaiko akivaizdoje.
Po įvykusio incidento norvegas atvyksta į vietos savivaldos vaiko teisių apsaugos instituciją ir pateikia rašytinį prašymą taikyti bent minimalias poveikio priemones, nes moteris – vaiko mama – nesilaikė nustatytų taisyklių vedžiodama šunį ir taip demonstravo netinkamą elgesį vaiko atžvilgiu.
Administracinių nusižengimų kodekso 73 straipsnyje yra numatyta tėvų atsakomybė už: a) tėvų valdžios nepanaudojimą arba b) valdžios panaudojimą priešingai vaiko interesams. Tėvų valdžios nepanaudojimas elementariausiu atveju gali pasireikšti, kai tėvai neužtikrina, kad vaikas reguliariai lankytų mokyklą, tuo tarpu tėvų valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams yra subtilesnis reikalavimas, kurio, galima sakyti, kiekviena įprasta šeima nesilaiko beveik kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, jūs, veždami vaiką į mokyklą ir skubėdami į darbą, viršijate leistiną greitį. Policija jus sustabdo ir už greičio viršijimą išrašo protokolą. Jeigu jūs šį pažeidimą darote vaiko akivaizdoje, vadinasi, veikiate priešingai vaiko interesams, nes skatinate jį elgtis priešingai įstatymui, ir parodote jam, kad viršyti greitį yra įprasta, tačiau praktika yra susiklosčiusi taip, kad vargu ar policininkas – valdžios atstovas – papildomai įžvelgs pažeidimą. Kitas pavyzdys galėtų būti socialiniai tinklai. Įsivaizduokite, kad supermamytė paviešina idilišką nuotrauką, kurioje visa šeima švenčia Šv. Kalėdas. Kambarys papuoštas eglute, aplinkui daug dovanų, sėdi gražūs vaikučiai ir šalia jų tėvai pozuoja su vyno taurėmis. Tokiu būdu tėvai demonstruoja vaikams, kad alkoholis yra būtinas krikščioniškos šventės atributas, kad šventė skirta ne pabūti su mintimis apie esminius gyvenimo dalykus, o tiesiog atsipalaiduoti, ir, žinoma, kiek taurių vyno iš tiesų buvo išgerta, jau lieka už kadro. Bet ir šiuo atveju yra sunkiai įsivaizduojama situacija, kad vaiko teisių apsaugos specialistai naršytų po internetą ir ieškotų panašaus pobūdžio pažeidimų, kad bent jau pareikalautų iš tėvų pasiaiškinimo, kad priverstų juos apmąstyti savo elgesį su vaikais. Analogiška situacija ir šuns vedžiojimas nesilaikant savivaldybės nustatytų taisyklių, kai pažeidimas padaromas ne vien tik savaime už taisyklių nepaisymą, bet ir už tėvų valdžios panaudojimą priešingai vaiko interesams, jeigu vaikas stebėjo, kad šuo viešoje vietoje gali būti vedžiojamas be pavadėlio ir šokinėti ant praeivių. Situacijoje tėvai iš vaiko atima galimybę tapti socialiai atsakingu visuomenės nariu, elgtis pagal nustatytas normas ir žinoti ne tik savo teises, bet nepamiršti ir pareigų kitų visuomenės narių atžvilgiu.
Taigi tęsiant norvego temą, jis grįžta į savo šalį ir po gero mėnesio elektroniniu paštu teikia paklausimą vaiko teisių apsaugos institucijai dėl jo skundo nagrinėjimo. Jo nuostabai gauna atsakymą, kuris atspindi netobulą nacionalinės politikos ir institucijų požiūrį į vaikų teises: mūsų šalyje daug vaikų badauja asocialiose šeimose, o Jūs dar norite, kad su normaliomis šeimomis kovotume?
Jeigu jūs nesmurtaujate prieš savo vaiką, netaikote jam fizinių bausmių, vadinasi, esate įprasta šeima ir jūs savo vaiką auklėjate tobulai. Jūs ir toliau galite su vaiku automobilyje važinėti neblaivus, nes blogiausiu atveju Jums bus atimtas tik vairuotojo pažymėjimas ir ironiškiausia, kad tokie vairuotai praėjus pusei bausmės prašo jiems grąžinti vairuotojo pažymėjimą anksčiau laiko ir kaip grąžinimo motyvas yra nurodoma būtinybė vežioti vaikus į mokyklą ar būrelius.
Stebint tokias situacijas, matyti, kad valstybės institucijoms iš tiesų pritrūksta ryžtingumo bent pamėginti įprastus tėvus traukti atsakomybėn, nes tai gali atsisukti prieš pačius vaikų teisių gynėjus, kai nepatenkinta supermamytė viešoje erdvėje ims kaltinti tokius specialistus perdėtu kišimusi į vaikų auklėjimą, nepaisant to, kad minėtoji mama akivaizdžiai elgiasi priešingai vaiko interesams, nors jai gali atrodyti, kad ji elgiasi tobulai. Tuo tarpu vaiko teisių gynėjui reikės atsakyti prieš vadovybę ir parašyti šūsnį pasiaiškinimų, pereiti vidinius patikrinimus ir neeilines atestacijas.
Tendencijos rodo ir tai, kad įprastų šeimų tėvai tarsi varžosi konkurencinėje kovoje su kitais tėvais dėl to, kieno vaikas yra geresnis, kurio pažymiai geresni, kuris lanko daugiau būrelių. Socialiniuose tinkluose galima pamatyti tėvų dedamus vaizdo įrašus, kaip jų vaikas neva puikiai muzikuoja ar dainuoja, nors tas vaikas tai daro kaip eilinis vidutiniokas. Arba iš anksto jam prognozuojama puiki ekonomisto ar teisininko karjera, nors jis pats turi visai kitų vaikiškų troškimų ir tenori būti amatininkas - nuostabus baldžius ar kulinaras, kurio pagrindiniai užsakovai bus tie patys ekonomistai ar teisininkai.
Kita opi problema – valstybėje nėra patikimos oficialios statistikos, kuri atskleistų, kiek savižudybių įvyksta tarp vaikų, gyvenančių šeimose, kur nenaudojamas fizinis smurtas, bet kiekvieną dieną vaikas patiria įvairių formų psichologinį smurtą dėl savo pažymių, nuolat raginamas atskleisti savo tariamą talentą, kai tėvai trokšta, kad vaikas taptų tuo, kuo tapti jiems patiems kažkada nepavyko. Galiausiai, ar įprastos šeimos yra pasiruošusios iššūkiui, jei ateis diena, kai jų vaikas norės prisipažinti, kad yra homoseksualus – ar tai nereikš, kad tėvai visiškai nusivils savo atžala ir toks vaikas bus priverstas matyti kenčiančius tėvus, užuot gavęs iš jų stiprų moralinį palaikymą.
Su vaikais iš asocialių šeimų yra viskas aišku – arba jie eina savo tėvų pėdomis, arba tampa didžiais žmonėmis. Kas nutinka su vaikais iš įprastų šeimų – jie, kad ir kokie puikūs būtų, kokį gerą darbą beturėtų, gyvena su psichologinėmis traumomis iš vaikystės. Tarsi atsitinka taip, kad vaiko teisių formuojamoje politikoje vaikai iš įprastų šeimų yra diskriminuojami tų vaikų atžvilgiu, kuriems atitenka visas institucijų dėmesys, tai yra iš asocialių šeimų.
Kol nacionalinė vaiko teisių politika bus išimtinai priklausoma nuo garsiai šaukiančių normalių supermamų, kurioms net valdžios institucijos negali paprieštarauti, kad jos galimai ne visada tinkamai elgiasi savo vaikų atžvilgiu, tol valstybė negalės sekti pavyzdžiu kitų per gerą žingsnį toliau pažengusių ir išsivysčiusių šalių, kuriose į vaiką žiūrima ne kaip į nuosavybę, kuri turi augti ir vystytis pagal individualų ir subjektyvų jo tėvų pasaulio suvokimą, o kaip į asmenybę, kuri žino, ką reiškia būti laisva, kritiškai mąstančia ar gebančia būti empatiška sociumui, kuriame jis gyvena.
Advokatas Andrius Krištapavičius – Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga
