Amerikiečių pedagogai, kalbėdami apie kokybišką mokymą, vis dažniau mini Suomiją. Kuo Suomijos švietimo sistema skiriasi nuo amerikietiškosios? Kviečiame susipažinti su knygos „Tėvai be sienų“ autorės Kristinos Gross-Lo mintimis apie Suomijos švietimą.
Suomijos švietimo sistemai būdingas principas „geriau mažiau, bet geriau“. Iki septynerių metų vaikai išvis nėra rimtai mokomi; mokykloje tarp 45 min. trukmės pamokų būna 15 min. pertrauka, mokslo diena baigiasi anksčiau nei JAV (amerikiečių vaikai per metus mokyklose praleidžia 3 000 val. daugiau nei suomių), ir namų darbams užduodama gerokai mažiau nei bet kurioje kitoje išsivysčiusioje šalyje. Suomijoje nėra nei atskirų programų gabiems vaikams ar privačioms mokykloms. Nėra netgi standartizuotų valstybinių egzaminų.
Ir vis tiek pastaruosius dešimt metų suomių mokiniai pasiekia puikių rezultatų tarptautinių ugdymo programų testuose. Bet taip buvo ne visada. Prieš kelis dešimtmečius Suomija praktiškai nuo nulio pradėjo savo kokybiškos, veiksmingos ir subalansuotos ugdymo sistemos kūrimą.
Siaučiant reformoms suomiai pasuko kitu nei amerikiečiai keliu. Vietoj centralizuotos sistemos ir egzaminų, kuriuose svarbiausia surinkti kuo daugiau balų, bet nesistengiama išsiaiškinti realių mokinių žinių, suomiai visą dėmesį sutelkė į patyrusius ir itin aukštai kvalifikuotus pedagogus ir suteikė jiems maksimalią veiksmų laisvę. Nepaisydama didėjančios imigracijos, Suomija pozicijų nekeičia: beveik visi vaikai mokosi gerai.
Suomių mokytojas: kas jis?
Tapti mokytoju Suomijoje nėra paprasta. Dar 1970-aisiais vyriausybė nustatė, kad visi mokytojai privalo turėti magistro laipsnį (iš jų amerikiečių kolegų nieko panašaus nereikalaujama). Bet puikus diplomas (kuriam gauti prireikia 5–7 metų) ir mokslo laipsnis – dar ne sėkmingos karjeros garantija. Kad taptum pradinių klasių mokytoju, privalai ne tik išlaikyti egzaminą, bet ir pereiti ne vieną pokalbių atranką, kuriuose komisija tikrina asmenybės bruožus, pavyzdžiui, atsidavimą profesijai, komunikacinius gebėjimus ir geranoriškumą vaikams. Galiausiai lieka tik geriausias (tarkim, vienas iš dešimties).
Metai iš metų mokyklos pasipildo pedagogais su aukščiausia kvalifikacija – tai palankiai išskiria Suomiją iš kitų šalių. Į mokytojus čia žvelgiama su didele pagarba (kaip Amerikoje – į gydytojus). Suomių mokytojai patys sudaro ugdymo programas ir darbą klasėje organizuoja atsižvelgdami į mokinių pasiekimus; čia ugdymas laikomas menu, kurio neįmanoma įvertinti mokykliniais testais.
Suomijoje mokytojui tenka vidutiniškai nuo šešių iki septynių šimtų akademinių valandų (tai atitinka maždaug keturias pamokas per dieną), o JAV šis skaičius peržengia tūkstantį (tai bus maždaug šešios pamokos per dieną). Suomių mokytojai tiesiog turi daugiau laiko atidžiai dirbti su ugdymo programa, bendradarbiauti su kolegomis ir analizuoti mokinių pasiekimus. Suomijoje įprasta, kad universitetų profesoriai domisi savo studentų, būsimų ir tik pradedančių mokytojų pamokų planais, dalyvauja pamokose, o po jų kartu su būsimu ar tik pradedančiu mokytoju analizuoju pasiekimus ir trūkumus.
Ne vaikas mokyklai, o mokykla vaikui
Suomijoje sakoma: „Mes negalime švaistyti smegenų“. Mokytojai stengiasi kiekvienam vaikui suteikti galimybę save išreikšti. Visi vaikai, ne tik tie, kurie patiria mokymosi sunkumų, turi teisę individualiai kvalifikuotai profesionalo pagalbai. Pavyzdžiui, vyresnėse klasėse vaikai du kartus per savaitę bendrauja su psichologu.
Suomijoje, skirtingai nuo JAV, ne vaikas turi būti pasirengęs mokyklai, o mokykla turi atitikti kiekvieno vaiko poreikius. Čia svarbiausia, kad kiekvienas vaikas įsisavintų tai, ko mokomasi, o ne kad laiku būtų priduotas darbas. Suomijoje mokytojai žiūri, ar vaikui pasisekė suvokti duotą medžiagą. Suomijoje nesistengiama vaiko apriboti (iš aukščiau primestomis) programomis. Jos nustatomos pagal kiekvieną vaiką.
Čia ir slypi suomių paradoksas. Amerikoje tėvams svarbūs vaiko pasiekimai, tai lemiamas rodiklis vaiko ateityje. Suomijoje kiekvienas sprendimas, kuris priimamas švietimo sistemoje, visų pirma nukreiptas į lygių – t. y. geriausių – sąlygų visiems mokiniams sukūrimą.
Dar vienas esminių skirtumų tarp JAV ir Suomijos – skurdas. JAV žemiau skurdo ribos gyvena 23,1 proc. vaikų. Suomijoje – viso labo 5,3 proc. Suomijoje tikima, kad neįmanoma žmogaus kažko išmokyti, jei svarbiausi, baziniai jo poreikiai nėra patenkinami. Kalbant paprastai, „su tuščiu pilvu matematikos neišmoksi“.
