Klausimas, ar Dievas egzistuoja, kaitina žmonių vaizduotę net ir XXI amžiuje. Pasak Pew tyrimų centro, nereligingų amerikiečių skaičius 2014-aisiais pasiekė 23 proc. Iš jų 33 proc. sakė apskritai netikintys į Dievą – tai yra 11 proc. daugiau nei 2007-aisiais.
Ironiškai tai, kad tokios tendencijos yra vis ryškiau pastebimos dabar, kai galima teigti, kad antgamtiškojo Dievo egzistavimo tikimybė atrodo vis realesnė. Savo 2015 m. knygoje „God? Very Probably“, aš pasitelkiu fiziką, žmogiškosios sąmonės filosofiją, evoliucinę biologiją, matematiką, religijos istoriją ir teologiją, kad ištirčiau, ar Dievas egzistuoja. Reikia pasakyti, kad, visų pirma, turiu ekonomisto išsilavinimą, tačiau nuo pat 1990-ųjų dirbu ekonomikos, aplinkosaugos ir teologijos kryžkelėse.
1960 m. Prinstono universiteto fizikas – o vėliau ir Nobelio premijos laureatas – Eugene‘as Wigneris iškėlė esminį klausimą: kodėl gamtos pasaulis visada – bent jau kiek mes žinome – paklūsta matematinėms taisyklėms?
Kaip teigia tokie akademikai kaip Philipas Davisas ir Reubenas Hershas, matematika egzistuoja nepriklausomai nuo fizinės realybės. Matematikų darbas yra atrasti šio atskiro matematinių taisyklių ir koncepcijų pasaulio realybę. Tuomet fizikai pasitelkia tą matematiką, kurią naudoja pagal patvirtintas mokslinio metodo taisykles. Tačiau šiuolaikinė matematika paprastai yra formuluojama prieš atliekant kokius nors mokslinius stebėjimus, o daugybė šiuo metu egzistuojančių matematinių taisyklių neturi jokių žinomų analogų fiziniame pasaulyje.
Alberto Einšteino 1915 m. paskelbta visuotinio reliatyvumo teorija, pavyzdžiui, rėmėsi matematikos taisyklėmis, 50 metų anksčiau sukurtomis didžio vokiečių matematiko Bernhardo Riemanno, kurios sukūrimo metu neturėjo jokio žinomo praktinio pritaikymo.
Kitais atvejais, matematiką atranda būtent fizikai. Izaokas Niutonas buvo laikomas ne tik vienu didžiausiu XVII a. matematiku, bet ir fiziku. Kiti fizikai prašė jo pagalbos suformuluojant matematines taisykles, kurios paaiškintų Saulės sistemos darbą. Jis tai padarė savo matematinėje gravitacijos teorijoje, kuri iš dalies rėmėsi jo išrastu kintamų dydžių skaičiavimu.
Iš pradžių dauguma žmonių atmetė Niutono atradimą, nes jis atrodė pernelyg „magiškas“. Kaip du smarkiai nutolę objektai Saulės sistemoje gali būti traukiami vienas kito, kaip tą nusako naujoji matematinė teorija? Išties, ir pats Niutonas visą likusį savo gyvenimą dėjo begalines pastangas, kad rastų tam natūralų paaiškinimą, bet galų gale tegalėjo pasakyti, kad tokia yra Dievo valia.
Nepaisant daugybės kitų šiuolaikinės fizikos pasiekimų, šia prasme mažai kas pasikeitė. Kaip rašė Wigneris, „nenusakoma matematikos svarba gamtos moksluose yra kažkas, laviruojantis ant paslapties ribos, ir tam nėra jokio racionalaus paaiškinimo“.
Kitais žodžiais tariant, kaip aš argumentuoju savo knygoje, tik tam tikro Dievo egzistavimas galėtų paaiškinti Visatos siūlėse slypinčią matematiką.
Matematika ir kiti pasauliai
2004 m. puikusis britų fizikas Rogeris Penrose‘as iškėlė idėją apie Visatą, sudarytą iš trijų nepriklausomai kartu egzistuojančių pasaulių – matematinio pasaulio, materialaus pasaulio ir žmogiškosios sąmonės. Kaip pripažino jis pats, sunku suvokti, kaip vienas su kitu sąveikauja šie pasauliai, nepaklūstantys jokiam moksliniam ar kitokiam racionaliai suprantamam modeliui.
Kaip, pavyzdžiui, fizinio pasaulio atomai ir molekulės gali sukurti kažką, kas egzistuoja atskiroje erdvėje be fizinės egzistencijos – žmogiškąją sąmonę? Tai yra paslaptis, kurios išaiškinti mokslas nepajėgus.
Į šį klausimą atsakyti bandė dar senovės graikų Platonas, kuris tikėjo, kad abstrakčios idėjos (ypač matematinės) visų pirma egzistuoja už fizinės realybės ribų. Materialusis pasaulis, kurį mes visi patiriame kaip dalį savo žmogiškosios patirties, yra netobulas tų fundamentalių idealų atspindys. Kaip senovės graikų filosofijos tyrėjas Ianas Muelleris rašo savo knygoje „Mathematics And The Divine“, tokių idėjų karalystė yra Dievo karalystė.
Masačusetso technologijų instituto fizikas Maxas Tegmarkas savo 2014 m. knygoje „Our Mathematical Universe“ rašo, jog matematika yra fundamentalaus pasaulio realybė, nuo kurios priklauso visa Visata. Kaip pasakyčiau aš, matematika veikia tarsi Dievas.
Žmogiškosios sąmonės paslaptis
Žmogiškosios sąmonės esmė yra panašiai antgamtiška. Kaip ir matematinės taisyklės, sąmonė neturi fizinio atitikmens pasaulyje; vaizdai ir mintys mūsų galvose neturi jokių išmatuojamų dimensijų. Tačiau mūsų nefizinės mintys kažkokiu paslaptingu būdu vadovauja mūsų fiziniams žmogiškiems kūnams. Tai nėra moksliškai paaiškinama labiau nei paslaptingas nefizinių matematinių konstrukcijų gebėjimas nustatyti fizinio pasaulio rėmus.
Ši tema yra užvaldžiusi ne tik mokslininkus, bet ir filosofus, o garsus ateistas Danielis Dennettas, negalėdamas sutaikyti savo paties mokslinių įsitikinimų su nefiziniu žmogiškosios sąmonės egzistavimu, 1991 m. netgi žengė radikalų žingsnį ir paneigė, kad sąmonė apskritai egzistuoja.
Teigdamas, kad tai yra neįmanoma, kitas žymus filosofas, Thomas Nagelis, 2012-aisiais pasakė, jog, turint omenyje „neapčiuopiamą“ žmogiškosios sąmonės esmę, „būtina pamiršti visą mokslinį materializmą“, jeigu norime suprasti savo egzistencijos prasmę. Kaip ateistas, Nagelis nesako, kad religija yra alternatyva netikėjimui, tačiau aš galiu teigti, jog antgamtiškas žmogiškosios sąmonės pobūdis leidžia iškelti hipotezę, kad antgamtiškasis Dievas egzistuoja.
Evoliucija ir tikėjimas
Evoliucija yra prieštaringai vertinama tema Amerikos viešajame gyvenime. Pasak Pew tyrimų centro, 98 proc. mokslininkų iš Amerikos mokslinės pažangos asociacijos „tiki, kad žmonės laikui bėgant evoliucionavo“, bet tik mažuma amerikiečių „pilnai sutinka su evoliucija per natūralios atrankos procesą“.
Kaip aš sakau savo knygoje, turiu pabrėžti, kad neabejoju natūralios biologinės evoliucijos tikrumu. Tačiau mane domina tai, kokie aršūs kivirčai vyksta tarp profesionalių evoliucinės biologijos ekspertų. Daugybė naujų atradimų evoliucijos teorijoje meta iššūkį tradiciškai darvinistiniam – ir neodarvinistiniam – tokiam požiūriui į evoliuciją, kuriame skiriama didelė svarba atsitiktinėms genetinėms mutacijoms ir laipsniškai evoliucinei atrankai, kai išgyvena stipriausi iš stipriausių.
8-ajame dešimtmetyje Harvardo universiteto evoliucinės biologijos profesorius Stephenas Jay Gouldas sukūrė kontroversiją, iškeldamas taip vadinamą pertrauktos pusiausvyros teoriją (angl. punctuated equilibrium), kaip alternatyvą Čarlzo Darvino lėtos ir laipsniškos rūšių evoliucijos idėjai.
2011-aisiais, Čikagos universiteto evoliucinės biologijos profesorius Jamesas Shapiro pastebėjo kai ką labai svarbaus - kad tyrinėjant evoliuciją atrodo, jog daugybė mikroevoliucinių procesų veikia taip, tarsi juos tikslingai valdytų tam tikra pačių evoliucionuojančių augalų ir gyvūnų organizmų „sąmonė“. „Gyvų organizmų gebėjimas keisti savo pačių paveldimumą yra neginčijamas, - rašė jis. – Mūsų dabartinės idėjos apie evoliuciją privalo inkorporuoti šį esminį gyvenimo faktą.“
Daugybė kitų mokslininkų, įskaitant JAV Nacionalinių sveikatos institutų direktorių Francį Collinsą, „nemato jokio konflikto tarp tikėjimo Dievu ir šiuolaikinės evoliucijos teorijos pripažinimo“. Man pačiam atrodo, kad naujausi evoliucinės biologijos atradimai dar labiau padidino Dievo egzistavimo tikimybę.
Stebuklingos idėjos vienu metu?
Mažiausiai 10 000 pastarųjų metų pačius svarbiausius žmogiškosios egzistencijos pokyčius lėmė kultūriniai įvykiai, nutikę žmogiškojoje sąmonėje. Ašiniame amžiuje (paprastai datuojama nuo 800 iki 200 m. pr. m. e. – red. past.), maždaug tuo pat metu Indijoje, Kinijoje, senovės Graikijoje ir tarp Vidurio Rytų žydų kone stebuklingai pasirodė pasaulį pakeitusios budizmo, konfucianizmo, Platono ir Aristotelio filosofijų, bei hebrajų Senojo Testamento idėjos, nepaisant to, kad šios bendruomenės turėjo mažai tarpusavio ryšių.
Mokslinio metodo sukūrimas XVII a. Europoje ir tolimesnė jo pažanga taip pat turėjo tokių pačių pasaulį pakeitusių padarinių. Buvo iškelta daugybė teorijų, bet nė viena jų, mano požiūriu, negali paaiškinti tų fundamentalių pokyčių taip, kaip šiuolaikinio pasaulio iškilimas. Tai buvo žmogiškosios minties revoliucija, kuri pradėjo tą procesą.
Tai, jog visi šie pribloškiantys dalykai įvyko žmogiškojoje sąmonėje, funkcionuojančioje už fizinės realybės ribų, mano nuomone, yra dar vienas racionalus įrodymas, kad žmogus tikrai galėjo būti sukurtas pagal „Dievo atvaizdą“.
Savo diplomų įteikimo kalboje Kenyono koledže 2005 m., amerikiečių romanistas ir eseistas Davidas Fosteris Wallace‘as pasakė: „Garbina kiekvienas. Vienintelis pasirinkimas, kurį turime, tai ką garbinti.“
Pavyzdžiui, nors Karlas Marksas smerkė religijos iliuziją, labai ironiška, kad jo pasekėjai garbino patį Marksą. Amerikiečių filosofas Alasdairas MacIntyre‘as rašo, jog, tokiu būdu, didžiąją XX a. dalį, marksizmas buvo „istorinis krikščionybės įpėdinis“, savo tikintiesiems neva rodantis vienintelį teisingą kelią į naująjį rojų Žemėje.
Keliose kitose savo knygose aš tyrinėjau, kaip marksizmas ir kitos „ekonominės religijos“ tapo šiuolaikinio amžiaus veidu. Taigi, krikščionybė ne tik neišnyko, bet ir dar labiau sustiprėjo, per taip vadinamas „sekuliarios religijos“ formas. Tai, kad krikščionybės esmė, atsiradusi iš judaizmo, parodė tokį atsparumą nepaprastiems politiniams, ekonominiams, intelektualiniams ir kitokiems šiuolaikinio amžiaus pokyčiams, yra dar viena priežastis manyti, kad Dievo egzistencija yra labai tikėtina.
Robertas H. Nelsonas, Merilando universiteto viešosios politikos profesorius
