Gegužės 25 dieną Nacionalinės policijos ekonomikos apsaugos departamentas ir Ukrainos karinė prokuratūra vienu metu surengė visą eilę atskirų kratų, apieškodami buvusius mokesčių departamento pareigūnus iš Viktoro Janukovyčiaus prezidentavimo laikų Pajamų ir mokesčių ministerijos. 454 kratos buvo vykdomos penkiolikoje regioninių mokesčių biurų. Sulaikyti ir teismui pristatyti 26 įtariamieji, kurių tarpe yra ir buvę Dniepropetrovsko ir Luhansko sričių mokesčių inspekcijų vadovai, buvęs Autonominės Krymo Respublikos mokesčių departamento vadovas, keli Kijevo mokesčių inspekcijos valdantieji, Poltavos srities mokesčių inspekcijos vadovo pavaduotojai, Charkovo srities mokesčių administracijos vadovo pavaduotojas ir du buvę Charkovo srities mokesčių inspekcijos vadovai. Mokesčių srities valdininkai yra kaltinami šalies biudžetui padarę maždaug 4 milijardų dolerių vertės žalą. Vyriausiasis Ukrainos karinės prokuratūros prokuroras Anatolijus Matiosas žurnalistams pranešė, kad buvę mokesčių tarnybų darbuotojai yra įtariami dalyvavimu organizuotoje nusikalstamoje veikoje ir piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi.
Ši byla siejama su buvusiu Ukrainos Pajamų ir mokesčių ministerijos vadovu Aleksandru Klimenko. Klimenko pabėgo į Maskvą tuo pat metu kaip ir buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius. Maskvoje jis gyvena iki šiol. Klimenko yra įtariamas sukūręs taip vadinamas „mokesčių stoteles“. Kalba eina apie specialias programines tranzitines kompanijas, per kurias Ukrainos verslininkai galėjo išplauti pinigus ir išvengti mokesčių. Schema buvo visai paprasta. Pirmiausia į sėkmingą kompaniją ateidavo mokesčių inspektoriai, surengdavo patikrą, priskaičiuodavo krūvą baudų ir apvalią sumelę mokesčių, o tuomet verslininkui pasiūlydavo „bendradarbiauti“ su tam tikra įmone. Iš karto po to, mokesčių inspekcija bet kokias pretenzijas atsiimdavo, o verslininkas, pinigus sumokėjęs per nurodytą įmonę, atsikratydavo bet kokios naujų baudų ir patikrinimų grėsmės. Pavyzdžiui, jei verslininkui į iždą reikėdavo sumokėti 100 milijonų grivinų mokesčių, tai, po „bendradarbiavimo“ susitarimo su tranzitine kompanija, ji sumažėdavo iki 40 milijonų. Dar 40 milijonų reikėjo sumokėti „gelbėtojams“, o pačiam verslininkui atitekdavo 20 milijonų „bonusas“. „40х40х20“ taip pat buvo taikoma PVM susigrąžinimui bei muitams už importą ir eksportą. Verslininkams ši schema neva leido „uždirbti“. Tačiau ar jie turėjo pasirinkimą?
Su buvusio prezidento žinia ir globa šalyje buvo sukurta ištisa sistema, melžianti lėšas iš realaus ekonomikos sektoriaus. Tokiu būdu Viktorui Janukovyčiui ir jo pakalikams pavyko suformuoti tikrų tikriausią mafijos struktūrą, užsiimančią reketu visuose šalies regionuose. Kiekvienoje Ukrainos mokesčių administracijoje buvo įkurti finansiniai „siurbliai“ – nusikalstami punktai, kurių klientais buvo visi daugiau mažiau sėkmingi verslininkai. Šalies iždui padarytos žalos mastas yra stulbinantis. Tačiau svarbiausia, kad toks sukurtas aštuonkojis praktiškai sunaikino Ukrainos verslą.
Po surengtos specialiosios operacijos prieš „Klimenkos mokesčių mafiją“ buvo areštuota 11 įtariamųjų su teise būti paleistais už užstatą; dar 4 buvo paleisti pagal asmeninius įsipareigojimus; 7 sulaikytieji iki šiol yra laikomi kalėjime. Kratų metu konfiskuoto, galimai su byla susijusio turto vertė yra daugiau nei 326 milijonai grivinų. Specialiosios operacijos mastus sunku pervertinti. Iš viso per kratas konfiskuota: 23 automobiliai, 5,5 milijono dolerių, 3,7 milijono grivinų, daugiau nei 3 kilogramai investicinio aukso, apie 20 kilogramų sidabro, 20 XVIII-XIX amžiaus paveikslų, daugiau nei 20 vertingų laikrodžių.
Vidaus reikalų ministerijos vadovas Arsenas Avakovas pavadino tai pačia didžiausia antikorupcine operacija per visą šalies gyvavimo istoriją. Tačiau visuomenė nepatenkinta. Ukrainos spaudoje pasigirsta nuomonės, kad visa tai tėra didžiulis šou, surengtas labai laiku ir labai vietoje, kad tik metinę ataskaitą pristatyti privalantis generalinis prokuroras Jurijus Lucenka turėtų ką įsirašyti prie savo nuopelnų. Neva tokiu būdu prokuroras-politikas renka sau elektorato simpatijas.
Tai, kad garsiai nuskambėję areštai sutapo su Jurijaus Lucenkos metiniu pranešimu, gali sudominti tik tuos, kas priprato domėtis forma, o ne turiniu.
Suimtiesiems pateikti įtarimai dalyvavimu nusikalstamoje grupuotėje, neteisėti jų ryšiai su buvusiu šalies mokesčių sistemos vadovu Aleksandru Klimenka, o per jį – su Viktoru Janukovyčiumi, absoliučiai pakeičia kaltinimų, kuriuos valstybė kelia Janukovyčiaus režimo veikėjams, pobūdį. Visi sulaikytieji yra valstybės tarnautojai, kurie niekada neužsiėmė politika. Tuo atveju, jei tyrėjams pavyks įrodyti įtariamųjų mokestininkų kaltę ir priversti juos liudyti prieš savo buvusį vadovą, atsiras galimybė apkaltinti Viktorą Janukovyčių ne politinių, o ekonominių nusikaltimų vykdymu.
„Mes tikimės patraukti atsakomybėn prokuratūros struktūrų darbuotojus, Ukrainos saugumo tarnybos struktūrų darbuotojus ir valstybinės mokesčių administracijos darbuotojus. Be šio trigalvio aštuonkojo valstybėje nebūtų kilęs karas“, – paaiškino vyriausiasis Ukrainos karinės prokuratūros prokuroras Matiosas.
Kalba eina apie mafiją, prasibrovusią iki valdžios Ukrainoje, ir privedusią šalį prie katastrofos. Ukrainoje tokio masto baudžiamosios bylos, paliečiančios ne tik nusikaltėlius, bet ir jų sukurtas schemas, iki šiol buvo neregėtas dalykas.
Antroji skeptikų išsakoma pretenzija liečia „pernelyg švelnius teismo nuosprendžius“. Daugelis ukrainiečių nė nežino, kad paleidimas už užstatą – tai dar ne nuosprendis. Žinoma, prokuratūrai dar teks savo kaltinimus įrodyti teisme. O teismų sistemos kokybė tokiu atveju, be abejo, yra labai svarbi. Tačiau yra dar viena aplinkybė, apie kurią Ukrainoje labai mažai kalbama. Vienaip ar kitaip, tačiau į korumpuotų statutinių veikėjų nusikalstamas schemas buvo įtraukta visa visuomenė, o tai reiškia, kad, norint iš tikrųjų apvalyti šalį nuo nusikalstamų schemų, byloje „Ukrainos valstybė prieš Aleksandrą Klimenko“ vien tik teisėsaugininkų darbo yra maža.
Arsenas Avakovas atkreipė dėmesį, kad suma, kuri inkriminuoja buvusius mokesčių tarnybų darbuotojus, viršija Gynybos ministerijos biudžetą. „Deja, tokių bylų tyrimas yra labai sudėtingas“, – sakė jis. Ir jis yra visiškai teisus. Tyrimą dar labiau apsunkina tai, kad „nukentėjusieji“ tapatina save su „nusikaltėliais“ ir neskuba duoti parodymų.
Tie, kurie 2010-2013 metais Ukrainoje užsiėmė verslu, gerai žino ir apie įvairias pinigų išgryninimo platformas, ir apie konvertavimo centrus, už nedidelį mokestį pervedančius pinigus į ofšorines sąskaitas. Pasak prokuroro Matioso, Ukrainos verslininkai neskuba duoti parodymų prieš Klimenko ir jo parankinius, baimindamiesi, kad jiems patiems teks sumokėti susikaupusius mokesčius.
Kitaip tariant, tarp kuo griežčiau taikyti įstatymus prieš valdininkus reikalaujančių ukrainiečių mažai yra tokių, kurie nori įstatymo galią pajusti savo pačių kailiu. Prokuratūra verslininkams jau pažadėjo visišką amnestiją mainais už liudijimą teisme. Dar daugiau – tyrėjai atvirai sako, kad be Ukrainos verslininkų pagalbos jiems nieko nepavyks padaryti.
Didžioji dalis Ukrainos piliečių iki šiol gyvena šešėlyje. Patys nemokėdami mokesčių, jie keikia vagiančius valdininkus ir parsidavusius politikus, patys neprisiimdami jokios atsakomybės už tai, kas vyksta. Kaip atskleidžia visuomenės nuomonės apklausos, ukrainiečiai nepalaiko visuotinio apmokestinimo idėjos. Užmokėti visada turi kažkas kitas. Ekonominis ukrainiečių infantilizmas privedė prie to, kad įstatymai, kurių laikytis jie ragina valdininkus, tapo represine lazda, o ne visiems galiojančia universalia taisykle. Juk Klimenko schema – tai represyvių įstatymų taikymas verslininkams ir pažadas užmerkti akis prieš įstatymų pažeidimus mainais už finansinį apdovanojimą. Įstatymai Ukrainoje buvo kuriami ne tam, kad jie būtų vykdomi, o tam, kad grasinant jų taikymu, būtų galima neteisėtai pelnytis. Ukrainos mokesčių sistema – irgi ne išimtis.
„Sąžiningai užsiimti verslu“ šalyje be jokių abejonių yra neįmanoma. Apie tai žino, ar bent jau numano visi šalies piliečiai. Tik štai šis žinojimas nevirsta reikalavimu mokesčių sistemą reformuoti taip, kad mokesčius mokėti būtų patogu ir pelninga. Ukrainiečiai nenori sau taikyti civilizuoto principo, pagal kurį piliečio saugumo pagrindu gali būti tik jo krištolinis tyrumas prieš įstatymą. O dabar bet kas, kuris sako, kad įstatymų reikia laikytis, nes tik tada jų laikymasis taps visuotinai priimta taisykle ir norma, visuomenės yra laikomas arba romantiku, arba pamišėliu.
Šiandien, kai visoje šalyje yra areštuojami mokesčių mafijos atstovai, Ukrainos smulkusis ir vidutinis verslas neskuba formuoti judėjimo už skaidrų ir sąžiningą verslą. Vietoj to, kad būtų patiriama siaubingas šokas nuo Ukrainos sistemos supuvimo masto, už kurį atsakomybė tenka visiems piliečiams, šen bei ten pasikirsta pajuoka ar aimanos dėl „nusikalstamos valdžios“.
Jei patys ukrainiečiai nepanorės įsitraukti į kovą su ekonomikos nusikaltimais, net pats griežčiausias nuosprendis Klimenkos parankiniams neištrauks šalies iš mafijos struktūrų. Tylus pasirengimas ir toliau būti „prasimaitinimo šaltiniu“ kriminalinio pasaulio veikėjams ir valdininkams gali tapti šalies kolektyviniu sprendimu, jei visuomenė nepasinaudos galimybe ir nepereis mokestinio patikrinimo. Tokiu atveju, naujo Janukovyčiaus ar naujo Klimenko atsiradimas yra tik laiko klausimas.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
