Kalifornijoje yra daugybė gražių poilsio vietų, tačiau jei kokioje nors vietovėje yra filmuojama juosta apie meilę, tai galima suprasti, kad ji - pati gražiausia ir ją verta aplankyti. 1978 metų filmas „Same Time, Next Year“ savo laiku buvo tapęs kultiniu - žmonės po kelis kartus ėjo į kino teatrus jo žiūrėti ir bandė imituoti pagrindinius jo herojus. Jų šioje juostoje buvo du - vyras ir moteris. Vaidmenis atliko Alan Alda ir Ellen Burstyn.
Juosta pasakoja apie vedusį vyriškį, kuris komandiruotės metu apsistoja pustuščiame viešbutyje ir čia susipažįsta su ištekėjusia moterimi, atvykusia į religinį renginį. Pamilę vienas kitą iš pirmo žvilgsnio, jiedu drauge praleidžia naktį, tačiau ryte išsiskiria, kad kiekvienas ir toliau gyventų savo gyvenimą. Nenorėdami įskaudinti savo sutuoktinių ir vaikų, jie nepalieka savo šeimų, tačiau nusprendžia, kad kiekvienais metais, tuo pačiu laiku susitiks šioje vietoje ir drauge praleis kelias dienas. Jis žmonai sakydavo, kad vyksta pas nuolatinį klientą, ji vyrui pasakojo, kad traukia į religinį renginį. Ir tai tęsėsi daug metų...
Mūsų laikais šio filmo siužetas daugeliui atrodo keistas. Su AIDS epidemijos protrūkiu 9 dešimtmetyje, 7-8 dešimtmečių seksualinę revoliuciją greitai pakeitė kontrrevoliucija , o Holivudo siužetų dėmesio centre atsidūrė „vienintelio“ paieškos, „visos tiesos“ sakymas ir visokio pobūdžio santuokinių neištikimybių aptarinėjimas.
Neatskleisiu viso šio įtraukiančio filmo siužeto. Pasakysiu tik tiek, kad su malonumu jį pažiūrėjau mūsų su vyru kambaryje su vaizdu į vandenyną The Heritage House Resort viešbutyje, įsikūrusiame Little River miestelyje, kur ši juosta buvo filmuojama ir kur kiekviename kambaryje be perstojo yra rodoma.
Pasivaikščiojusi po didžiulę levandomis, rožėmis ir laukinėmis lelijomis apsodintą viešbučio teritoriją aš supratau, kodėl filmavimo grupė vyko tokį kelią į Mendocino pačioje Kalifornijos šiaurėje, kad nufilmuotų poetišką juostą apie meilę.
Kiekviename žingsnyje atsiverdavo nepakartojamas vaizdas į skardžio apačioje šniokščiantį vandenyną, į stačias pakrantes, apaugusias kiparisais, pušimis ir žydinčiais alavijais, akmenis, ant kurių buvo įsitaisę blizgantys ruoniai ir juodi narai, bei putojančias bangas ant akmenų nešančias jūros dumblius, primenančius miniatiūrinių palmių giraites.
Bevaikščiodami sutikome elnę su dviem mažyliais, nusileidome iki tuščio akmenuoto paplūdimio, pasėdėjome ant balto suolelio skardžio pakraštyje ir aplankėme pirmųjų viešbučio savininkų, jį kadaise išgarsinusių, kapus.
1948 m. Lauren Dennen ir jo žmona Hazel čia nusipirko vijokliais apaugusį 1877 m. statybos fermerio namą ir pavertė jį kaimo viešbučiu, kuris greitai išpopuliarėjo ir kur daug poilsiautojų atvykdavo kiekvienais metais.
Naktį, vos tik sutemus, danguje įsižiebė didžiulės žvaigždės ir mūsų namelis iki pat ryto pasinėrė į visišką tylą, švelniai papildytą tylaus vandenyno šniokštimo. Aš būčiau galėjusi čia praleisti visą savaitę nieko neveikdama, dienomis stebėdama vandenyną, o vakarais - žvaigždes, tačiau mūsų kelionė buvo suplanuota tik vienam savaitgaliui...
Viešbučio restorane 5200 Restaurant & Lounge, kuriame susipažino filmo herojai, man labai patiko ir įsiminė sumuštinis su laukiniais grybais, surinktais aplinkiniuose miškuose, ir firminis omletas su vietiniu ožkos sūriu.
Mendocino yra keletas gerų restoranų, veikiančių pagal „nuo fermos ant stalo“ modelį ir naudojančių šviežius sezoninius produktus. Viena iš tokių vietų vadinasi Mendo Bistro ir yra įsikūrusi Fort Bragg miestelyje. Virtuvės šefas ir restorano savininkas Nicholas Petti ir jo žmona Jaimi Parsons, kuri dirba restorano salėje, stengiasi įtikti ir vietos publikos, ne tik atvykstančių turistų skoniui.
Meniu yra padalintas į kelis skyrius: vienuose yra iš įkvėpimo sukurti patiekalai, o kituose - visiems gerai pažįstami ir daugelio pamėgti valgiai. Sutuoktiniai taip pat stengiasi, kad kainos išliktų įprastos ir prieinamos. Kasdien šefas ką nors gamina iš turguje įsigytų produktų. Tai gali būti raudonųjų pupelių ir kukurūzų sriuba, apkepėlė su šilkmedžio uogų padažu ar Sakramento upėje pagautas ešerys su juodųjų ryžių garnyru.
Kitas įdomus restoranas, kurį rekomenduoju aplankyti vykstantiems į laukinę Kalifornijos šiaurę vadinasi The Ravens. Restoranas yra įsikūręs Mendoncino miesto viešbučio Stanford Inn teritorijoje.
Viešbučiui ir restoranui vadovauja vyras ir žmona Joan ir Jeff Stanford – prisiekę vegetarai, savo įsitikinimus propaguojantys kas tris mėnesius leidžiamo žurnalo, restorano meniu, sudaryto iš daržovių, vaisių, grybų, riešutų ir žolelių, o tai pat įvairių sveikos gyvensenos, maisto gamybos ir jogos kursų pagalba.
Prie įėjimo ant mediniame name ant kalvos įsikūrusio restorano mus pasitiko šefė-instruktorė Sadhana Berkow – lieknutė jauna moteris juoda virėjos apranga su raudona kaklaskare, degančiomis akimis ir akinama šypsena.
Ji mus palydėjo į sodą, kur dirba jos vyras ir kur yra auginamos ekologiškos daržovės bei žolelės restoranui. Rodydama mums salotų, artišokų ir morkų lysves, ji tarp kitko paminėjo, kad jai šiandien yra išeiginė, tačiau jai mieliau laisvą dieną leisti darbe, mokant virtuvės darbuotojus gaminti „bifšteksą“ iš žiedinių kopūstų. Vėliau mes valgėme būtent tą „bifšteksą“, pagardintą kanapių sėklų „sūriu“ ir jis mums pasirodė visiškai valgomas.
Taip pat ragavome figų, baziliko ir riešutų užkandėlės, agurkų ir imbiero „suši“ bei štrudelio su jūros kopūstais.
Mums pietaujant prie mūsų prisijungė programų direktorius ir dietologas Sid Garza-Hillman. Jis atrodė išskirtinai lieknas ir pasitempęs. Jis entuziastingai ir įtikinamai mums pasakojo apie vegetariško gyvenimo būdo privalumus ir tai, kaip pirmą kartą restorane lankydamiesi žmonės nerimauja, kad jiems kažko nepakaks, todėl visos porcijos yra didelės, ir alkanas neišeina niekas.
Viešbutis save vadina „gero gyvenimo centru“ ir kiekvieną savaitę rengia paskaitas ir kursus viešbučio svečiams bei plačiajai visuomenei.
Kadangi mums su vyru geras gyvenimas yra neatsiejamas nuo galimybės mėgautis gamta, visą pusdienį praleidome vietos botanikos sode Mendocino Coast Botanical Gardens. Jį 1961 metais įkūrė Ernest ir Betty Schoefer, apsodindami daugiamečiais augalais, rožėmis, kamelijomis, rododendrais ir jurginais, kurie žydi iki šių dienų, ir nutiesdami takelius tarp gėlynų, kurie per kiparisų giraitę veda iki pat vandenyno.
Tuo metu kai mes vaikščiojome sode, buvo jurginų metas. Skaisčiai raudoni, bordiniai, oranžiniai, geltoni, rausvi, violetiniai ir dvispalviai, stambūs ir lygūs, lyg dailininko teptuko nutapyti žiedai užpildė visą sodą, sukurdami praktiškai tobulą paveikslą.
Ema Krasov. Nuotraukos Jurijaus Krasovo