Lapkričio pabaigoje Kinijoje prasidėję didelio masto protestai prieš nulinę COVID-19 politiką lapkričio 27 d. galiausiai išaugo į fizinius susidūrimus Šanchajuje tarp šimtų protestuotojų ir policijos pajėgų.
Šių protestų, kurie yra laikomi didžiausiais Kinijoje nuo 1989 m. Tiananmenio įvykių, protrūkį paskatino kinų pyktis dėl griežtų koronaviruso pandemijos suvaldymo priemonių, o dar labiau pakurstė žmonių gyvybių pareikalavęs gaisras Sindziango uigūrų autonominiame regione.
Tačiau pažvelgus į protestuotojų skanduojamus šūkius, tokius kaip „Aš čia, nes myliu savo šalį, bet ne savo valdžią“ arba „Šalin komunistų partiją, šalin Xi Jinpingą“, tampa aišku, jog priežasčių dėl masinių protestų reikia ieškoti kur kas giliau ir neapykanta pastarųjų trijų metų nulinės Covid-19 politikai yra tik ledkalnio viršūnė.
Negalima nuneigti fakto, jog nulinės COVID-19 politikos taikymas gausybei paprastų piliečių buvo pražūtingas ekonomiškai ir gniuždantis psichologiškai. Šalia to, buvo prarasta daugybė žmonių gyvybių dėl nesuvaldytos situacijos ir įvestų griežtų taisyklių. Imkime kaip pavyzdį senjorus ir padidintos rizikos grupėms priklausančius asmenis, kurie privalo reguliariai lankytis gydymo įstaigose dėl jų lėtinių ligų (pvz., aukšto kraujo spaudimo ar cukraligės) gydymo.
Tačiau nustačius koronaviruso atvejų, visa bendruomenė turi būti izoliuojama. Tai reiškia, jog lėtinėmis ligomis sergantys ligoniai, priklausantys toms bendruomenėms, praranda prieigą prie gyvybiškai svarbių medikamentų, kas savaime sąlygoja jų būklės blogėjimą. Net tais atvejais, kai būtinas skubus gydymas (pavyzdžiui, ištikus miokardo infarktui ar sunkiai susižalojus), operacijos neatliekamos, kol gaunamas neigiamas COVID-19 testo rezultatas. Jau nekalbant apie pavojus gamybos sektoriui, kai priverstinai karantinuojami sveiki darbininkai.
Vis dėlto, pastarųjų dienų pykčio protrūkiai dėl nulinės COVID-19 politikos yra labiau paskutinis lašas taurėje, kurią prieš tai užpildė visai kiti įvykiai, palietę įvairias Kinijos gyventojų socialines grupes. Vieni jų yra Kinijos krikščionys. Savo nepasitenkinimą režimu jie gali laikyti nuo 2014–2015 m., kai nuo bažnyčių buvo intensyviai nuiminėjami kryžiai – vien Džedziango provincijoje iki 2015 m. liepos mėnesio užfiksuota daugiau nei 1200 tokių atvejų, o kai kurios bažnyčios visai nugriautos.
Kita grupė – darbininkai. 2015 m. valdžiai nusitaikius į darbo teisės sektorių buvo sulaikyta daugiau nei 200 advokatų ir jų padėjėjų ir tai prisidėjo prie išblėsusio darbininkų tikėjimo komunistine ideologija. Trečia grupė – demokratinių judėjimų aktyvistai, kurių viltys dėl pokyčių nuslopo kartu su Honkongo įvykiais. Galiausiai, daugybė technokratų turi priežasčių būti nepatenkinti. Iš jų pusės žvelgiant gali atrodyti, kad jie tapo situacijos įkaitais ir aukomis vien dėl to, kad jų viršininkai nepritarė dabartinio partijos vadovo politikai. Tokio nepritarimo rezultatas – nušalinimas nuo pareigų antikorupcinės kampanijos metu. Net politiškai apatiški verslininkai vadinamąją „pasiūlos struktūrinę reformą“ mato kaip de facto vyriausybės valstybės valdomų įmonių skatinimą, taigi, ir pačių verslininkų išstūmimą iš rinkos.
Tad panašu, jog Kinijos visuomenę yra persmelkęs labai stiprus neigiamas požiūris į vyriausybę. Tai skatina vystytis kolektyvinį veiksmą, siekiant išreikšti susikaupusį nepasitenkinimą ir pyktį dėl savavališko režimo valdymo. Anksčiau didesnio masto protestai Kinijoje kildavo dėl darbo ar religinių teisių pažeidimų bei kitų problemų, reikšmingų atskiroms grupėms ir neturinčių potencialo apjungti platesnes piliečių mases ar kelis socialinius sluoksnius. Tačiau šio lapkričio protestai yra kitokios prigimties. Jie gali sparčiai plisti visoje šalyje, nes nulinė COVID-19 politika yra palietusi beveik kiekvieno paprasto kino kasdienybę. Metaforiškai kalbant, visuomenė, kurioje įsivyravęs nepasitenkinimas režimui, yra tarsi parako statinė, o kibirkštis jai uždegti yra šalies mastu vykdoma žalinga politika; kibirkščiai pasiekus statinę, politinė krizė gali tapti neišvengiama.
Tad nors Kinijos komunistų partija jau naudoja priemones (ir santykinai plačiai), tokias kaip ideologinė propaganda, cenzūra ir net „socialinių kreditų sistema“, politinės krizės pavojus vis tiek išlieka. Kol visuomenę persmelkusios nuoskaudos nėra išnykusios, vos vienas katalizatorius gali lemti piliečių grupių jungimąsi, suformuojant platesnius darinius, kas ilgainiui taptų nacionaline problema ir virstų tikra politine krize.
Galima teigti, kad Kinijoje tam sąlygos jau baigia subręsti. Vienijantys veiksniai pirmiausia yra bendras nepasitenkinimas nuo 2012 m. prezidento Xi Jinpingo valdymo pradžios įvestomis ir propaguotomis priemonėmis; antra, neigiamas nulinės COVID-19 politikos vertinimas visuomenėje. Taigi, pastarųjų dienų protestai turi potencialo tapti politine krize. Drąsu būtų teigti, jog tai yra tikėtina artimu metu. Realiau tikėtis, jog Kinijos saugumo struktūros nuslopins kylančias pilietines iniciatyvas, pasinaudojant išvystytu visuomenės sekimo mechanizmu, bet jei tai nebus padaryta operatyviai, galima laukti sunkiai prognozuojamų siužeto vingių.
Dr. Arvydas Kumpis, VDU Azijos studijų centro lektorius ir vyr. specialistas, Jiabin Song, VDU Diplomatijos ir tarptautinių santykių programos magistrantas
