„Vyskupai apgailestauja dėl karalienės Marijos „baisių nusikaltimų““, - taip rašoma laikraščio „Catholic Herald“ 1998 m. gruodžio 11 d. numeryje. Anglijos bei Velso Romos katalikų vyskupai tada pirmą kartą pripažino, jog „katalikybės vardu buvo daromos baisios žiaurybės, pavyzdžiui, Reformacijos Didžiojoje Britanijoje laikais susidorojama su protestantais“. Kas buvo ta karalienė Marija, dėl savo žiaurumo vadinta „Kruvinąja Meri“?
Marija Tiudor - vienintelė išgyvenusi karaliaus Henriko VIII ir jo pirmosios žmonos Kotrynos Aragonietės atžala - gimė 1516 m. Anglijoje; ten tuo metu buvo įsigalėjusi Romos katalikybė. Marijos motina išauklėjo ją dievobaiminga katalike. Tėvas troško vyriškos lyties įpėdinio, tačiau iš Kotrynos jo nesusilaukė. Popiežiui atsisakius ištuokti jį su žmona, Henrikas ėmėsi to reikalo pats, taip paruošdamas kelią protestantiškajai reformacijai Anglijoje. 1533-iaisiais, likus ketvertui mėnesių iki to laiko, kai Kenterberio arkivyskupas paskelbė Henriko pirmąją santuoką negaliojančia, Henrikas vedė Aną Bolein. Kitais metais maištingasis karalius nutraukė visus ryšius su Roma ir tapo Anglikonų bažnyčios galva. Marija, dabar laikoma neteisėta dukra, daugiau niekada nematė savo motinos, nes Kotryna likusius metus buvo priversta praleisti atskirta nuo visuomeninio gyvenimo.
Per paskesnius 13 metų tie, kurie atsisakydavo pripažinti Henriką bažnyčios galva arba tebelaikė teisėta popiežiaus valdžią, buvo baudžiami mirtimi. Henrikas mirė 1547 m. ir jo sostas atiteko vieninteliam santuokiniam sūnui, devynmečiui Eduardui; jo motina buvo trečioji iš šešių Henriko žmonų. Eduardas su savo patarėjais ir toliau stengėsi Anglijoje įtvirtinti protestantizmą. Jie persekiojo Romos katalikus dėl jų religinių įsitikinimų ir iš bažnyčių šalino statulas bei altorius. Tačiau 1553-iaisiais 15-metis Eduardas mirė nuo tuberkuliozės. Marija buvo pripažinta teisėta įpėdine ir tapo Anglijos karaliene.
Iš pradžių žmonės džiaugsmingai sutiko 37-erių Mariją, bet greit ji tapo nepopuliari. Jos valdiniai jau buvo pripratę prie protestantizmo, tačiau Marija nusprendė atkurti šalyje Romos katalikybę. Neilgai trukus, visi Eduardo išleisti religiniai įstatymai buvo panaikinti. Marija tautos vardu paprašė popiežiaus atleidimo. Anglija vėl tapo Romos katalikų šalimi.
Susitaikymas su Roma sukėlė naują protestantų persekiojimų bangą. Pirmasis buvo nužudytas Džonas Rodžersas, taip vadinamosios Mato biblijos autorius. Už pamokslą, nukreiptą prieš Romos katalikybę ir perspėjantį dėl „pragaištingos popiežiaus valdžios, stabmeldystės bei prietarų“, jis buvo metams įkalintas ir 1555-ųjų vasarį sudegintas už ereziją.
Džonas Huperis, Glosterio bei Vūsterio vyskupas, irgi buvo priskirtas prie eretikų. Jis pareiškė, jog dvasininkai turi teisę tuoktis, o svetimavimo atveju leistinos skyrybos. Be to, jis neigė Kristaus fizinį dalyvavimą mišiose. Huperis buvo sudegintas gyvas.
Tomas Kranmeris, pirmasis Henriko bei Eduardo valdymo laikotarpio protestantų Kenterberio arkivyskupas, taip pat buvo pasmerktas kaip eretikas. Nors jis išsižadėjo savo protestantiško tikėjimo, tačiau paskutinę akimirką atsivertė: viešai pasmerkė popiežių kaip Kristaus priešą ir įkišo dešinę ranką į ugnį, kad ši degtų pirmiausiai - juk tai ji pasirašė išsižadėjimą.
Nors nemažai pasiturinčių protestantų gelbėdamiesi pabėgo į užsienį, per beveik ketverius metus - iki Marijos mirties - Anglijoje mažiausiai 277 asmenys buvo sudeginti gyvi dėl savo tikėjimo. Daugelis aukų buvo eiliniai žmonės, kurie visiškai susipainiojo, kuo turėtų tikėti. Jaunuoliai vaikystėje girdėjo smerkiant popiežių, o dabar už kalbas prieš jį buvo baudžiami. Vis daugiau žmonių ėmė abejoti religija, kurios mokymai brukami per prievartą, deginant prie stulpo pririštas aukas. Užuojauta nelaimingiesiems paskatino poetus kurti dainas apie protestantų kankinius. Džonas Foksas pradėjo rinkti medžiagą savo „Kankinių knygai“, padariusiai protestantams reformatams beveik tokią pat įtaką kaip Biblija.
Iš pradžių žmonės džiaugsmingai sutiko 37-erių Mariją, bet greit ji tapo nepopuliari. Jos valdiniai jau buvo pripratę prie protestantizmo, tačiau Marija nusprendė atkurti šalyje Romos katalikybę.
Tapusi karaliene, Marija ištekėjo už savo pusbrolio Filipo, Ispanijos sosto įpėdinio. Šis karalius buvo svetimtautis bei atsidavęs Romos katalikas, o daugumai anglų tai visiškai nepatiko. Prieš šią santuoką nukreiptas protestantų maištas nepavyko, ir šimtui sukilėlių buvo įvykdyta mirties bausmė. Filipas susituokė su Marija 1554 m. liepos 25 d., bet karūnuotas taip niekada ir nebuvo. Jų bevaikė santuoka atnešė Marijai sielvartą, nes ši troško įpėdinio - Romos kataliko.
Marijos sveikata pašlijo ir po neilgo, vos penkerius metus trukusio valdymo, sulaukusi 42-ejų, ji mirė. Pasklidus žiniai, daugelis londoniečių šventė tiesiog gatvėse. Užuot atgaivinusi Romos katalikybę, savo fanatizmu ji tik sustiprino protestantizmą. Šios valdovės palikimą geriausiai apibendrina jai duotas vardas - „Kruvinoji Meri“.
