Žinomas žurnalistas Vytautas Žeimantas išleido unikalią knygą – garsaus lietuvių poeto Maironio eilėraščių rinkinį lygiagrečiai lietuvių ir baltarusių kalbomis. Rasa Pilvelytė - Čemeškienė kalbasi su knygos autoriumi Vytautu Žeimantu.
- Štai laikote rankose naują knygą. Kokios mintys jus užvaldo?
- Šiandien galiu tik nuoširdžiai pasidžiaugti, kad išsipildė mano sumanymas, išleidau Maironio eilėraščių knygą, kurioje lygiagrečiai skelbiami eilėraščiai baltarusių ir lietuvių kalbomis. Todėl ir knygos pavadinimas dvikalbis – „Vianok z rutij / Rūtų vainikas“ .
- O kodėl tokiam neeiliniam sumanymui pasirinkote Maironį?
- Manau, kad Maironis išskirtinis poetas, jis į kiekvieno lietuvio širdį pasibeldžia dar mokyklos suole. Prisimenu vaikystę. „Kur bėga Šešupė“, „Trakų pilis“ , „Lietuva brangi“, kiti jo eilėraščiai, mokytojai tik padeklamavus, atrodo, patys smigo atmintin, į širdį.
Prisimenu ir Žydiškėse, Vilniaus universiteto sporto ir sveikatingumo poilsiavietėje, kai mes, studentai vakarais užtraukdavome: „kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka...“ , visi atsistodavome. Ir kai nuo aukštos kalvos, nuo Skaisčio ežero mėlio iš jaunų širdžių skambėdavo: „ten mūsų Tėvynė, graži Lietuva...“ , atrodė, kad mus girdi visa Lietuva. Mes nedainavome Maironį, mes jį giedojome.
Dabar mes pagrįstai teigiame, kad Maironis XIX ir XX amžių sandūroje buvo ryškiausias lietuvių romantizmo poetas, parašęs daug Lietuvai žymių kūrinių. Nemažai jo eilėraščių virto liaudies dainomis. Su jo kūryba susipažįstama ir kituose kraštuose. Maironio knygos jau buvo išleistos latvių, anglų, lenkų, rusų, vokiečių kalbomis. Dabar jis suskambo ir baltarusių kalba.
- Maironis mirė 1932 m., bet jis mūsų nepaliko. Lietuvoje šventai saugomas poeto atminimas. Kaune, buvusiame jo name, veikia Maironio literatūros muziejus. Kelis kartus buvo išleisti Maironio raštai, apie poetą ir jo kūrybą paskelbta mokslinių studijų. Jis buvo vaizduojamas ant Lietuvos banko leidžiamo 20 litų banknoto, ant Lietuvos pašto ženklų. Garsiajam lietuvių poetui Kauno senamiestyje ir Tytuvėnuose pastatyti paminklai…
- Taip, Maironiui dėmesio netrūksta. Bet manau, nedideliu poeto paminklėliu pasitarnaus ir ši knyga. O tai, kad ji lygiagrečiai išleista lietuvių ir baltarusių kalbomis, teikia viltį, jog su jos pasirodymu bus nutiestas dar vienas tiltelis tarp dviejų kaimyninių tautų, tarp lietuvių ir baltarusių kultūrų ir literatūrų.
- Kaip kilo mintis parengti Maironio eilėraščių knygą baltarusių kalba?
- Šios knygos idėja manyje galutinai subrendo Minske, nacionalinio dienraščio baltarusių kalba „Zviazda“ (Žvaigždė) redakcijoje, kur 2017 metais įvyko „apvalaus stalo“ diskusija „ Baltarusija-Lietuva: literatūriniai horizontai“ . Ją surengė leidybos namai „Zviazda“ , leidžiantys ne tik dienraštį „Zviazda“ , bet ir kultūros ir literatūros savaitraštį „Litaratura i mastactvo“ (Literatūra ir menas), žurnalus: moterims „Alesia“ , vaikams Biarozka (Berželis), satyros „Vožyk“ (Ežiukas). Leidybos namai leidžia ir knygas baltarusių bei kitomis kalbomis.
Baltarusius atstovavo leidyklos „Adukacija I vychavanne“ (Švietimas ir auklėjimas) direktorius Nikolajus Supranovičius, leidyklos „Mastackaja litaratura“ (Meninė literatūra) direktorius Aleksandras Badakas, vaikų žurnalo „Viasolka“ (Vaivorykštė) vyr. redaktorius, rašytojas Vladimiras Lipskis, literatūros žurnalo „Polymia“ (Liepsna) atsakingoji sekretorė, poetė, literatūrologė Julija Aleičanka, Baltarusijos dailininkų sąjungos pirmininko pavaduotojas Jurijus Chmyrovas.
Pokalbyje dalyvavo ir grupė Minske gyvenančių lietuvių, tarp jų Minsko lietuvių susivienijimo „Vytis“ pirmininkas Alfredas Keršys, Baltarusijos valstybinio pedagoginio universiteto lietuvių kalbos dėstytojos Rima Radygina ir Jurgita Puzonaitė, jos, beje, Minske veda ir lietuvių kalbos kursus, žurnalistės Viktorija Lukošiūtė ir Ana Keršys, kiti mūsų tėvynainiai.
Iš Lietuvos buvome trise: Lietuvos pasiuntinybės Baltarusijoje kultūros atašė, žinomas fotomenininkas Mindaugas Gabrėnas, leidyklos „ Trys žvaigždutės“ direktorius, Baltarusijos rašytojų sąjungos narys Jeronimas Laucius ir aš.
Tada buvo miela klausytis poetės Julijos Aleičankos, kuri baltarusių kalba padeklamavo keletą jos išverstų Maironio eilėraščių. Šis jaunos poetės pasirodymas turi ir savo istoriją. 2016 metais, Baltarusijos rašytojų suvažiavimo pertraukos metu irgi buvo surengtas „apvalus stalas“ lietuvių – baltarusių literatūrinių ryšių tema. Diskusijoje dalyvavo ir Baltarusijos akademikas, literatūrologas, rašytojas Adamas Maldzis. Man buvo ypač įdomu su juo arčiau susipažinti, nes žinojau, kad A. Maldzis aktyviai tyrinėjo ir lietuvių – baltarusių santykius, kartu su vilniete Alma Lapinskiene parašė knygą „Lietuvių ir baltarusių literatūriniai ryšiai“ , kuri Minske baltarusių kalba pasirodė 1988 metais, o Vilniuje lietuvių kalba - 1989 metais.
Baltarusiai šiam pokalbiui buvo gerai pasiruošę. Tačiau labiausiai nustebino trys jaunos baltarusių poetės: Jana Javič, Julija Aleičanka ir Valerija Radunj. Kiekviena iš jų išvertė į baltarusių kalbą po tris Maironio eilėraščius ir juos perskaitė.
Jos ne tik sužavėjo, bet ir užvedė ant kelio Vilniuje išleisti knygą, kurioje Maironis lygiagrečiai skambėtų lietuvių ir baltarusių kalbomis. Džiaugiuosi, kad šiam mano sumanymui pritarė ir visos trys poetės, apsiėmusios dar išversti Maironio eilėraščių į baltarusių kalbą. Ir štai, mano džiaugsmui, po metų išgirdau naujus Maironio vertimus.
- Bet naujoje knygoje matau ir baltarusio poeto Ryhoro Baradulino du vertimus. Kaip jis atsirado knygoje?
- Vilniuje papasakojau savo planus daktarei, literatūrologei Almai Lapinskienei, nes žinojau, kad ji ne tik aktyviai domisi lietuvių - baltarusių literatūriniais ryšiais, bet ir verčia knygas iš baltarusių kalbos. Ji man ir parodė keletą Maironio eilėraščių vertimų į baltarusių kalbą, kuriuos dar 1984 metais atliko poetas Ryhoras Baradulinas. Tada jau patikėjau, kad turėsime naują knygą, kurioje mūsų Maironis prabils ir baltarusiškai.
- Gal galite trumpai pristatyti poetus, vertusius Maironį į baltarusių kalbą?
- Vertė trys jaunos poetės ir vienas baltarusių poezijos grandas, turiu omeny Ryhorą Baraduliną (1935-2014). Jis dirbo žurnalistu, pirmus eilėraščius paskelbė 1953 m. Vėliau išleido per 70 knygų, tarp jų 23 poezijos rinkinius, verstus iš kitų kalbų. Vertė ir lietuvių poetus - S. Nerį, A. Baltakį, J. Strielkūną, V. Bložę, kitus. Lietuvių kalba išėjo jo poezijos rinkinys „Gandras ant stogo“ . Jis – paskutinis baltarusis, kuriam 1992 m. buvo suteiktas Liaudies poeto vardas (1992 m.).
Julija Aleičanka gimė 1991 metais. Dirba literatūriniame žurnale „Polymia“ . Kuria eilėraščius, apsakymus, rašo kritinius. straipsnius, verčia. Beje, yra knygų serijos „Šviesūs ženklai. Kinijos poetai“ sudarytoja.
Jana Javič gimė 1983 m. Ji poetė, prozaikė, vertėja. Dirba savaitraštyje „Litaratura į mastactvo“ . Išleido poezijos rinkinių, knygų vaikams. Išvertė į baltarusių kalbą totorių poeto Roberto Minulino eilėraščių.
Valerija Radunj gimė 1988 metais. Baltarusijos rašytojų sąjungos narė nuo 2014 metų. Išleido poezijos rinkinių. Verčia iš anglų, kinų kalbų.
Visoms trims poetėms Maironis – pirmas lietuvių poetas, kurį jos ėmėsi versti į baltarusių kalbą.
- Bet gi, norint išleisti knygą baltarusių kalba, reikia ją žinoti…
- Be abejo. Baltarusiais domiuosi jau kelios dešimtis metų. Jie mūsų kaimynai, kartu buvome Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pastaraisiais metais daug rašau apie baltarusius, gyvenusius Lietuvoje. „Lietuvos aide”, kitoje periodinėje spaudoje paskelbiau straipsnių apie Maksimą Tanką, Alaizą Paškevič (Ciotką), Maksimą Hareckį, Ivaną Luckevičių, Nataliją Arsenevą, Zoska Veras, Vincentą Gadleuskį, Stanislovą Hliakovskį, Adomą Stankevičių, Kazimirą Svajaką ir kitus baltarusių rašytojus, poetus, švietėjus, 1900-1939 m. dirbusius Lietuvoje.
Moku giminingas baltarusiams slavų – rusų, lenkų kalbas, todėl baltarusiškai gana greitai pradėjau skaityti, vėliau pradėjau ir versti. Esu iš baltarusių kalbos išvertęs Maksimo Tanko, Alaizos Paškevič (Ciotkos), Maksimo Hareckio, Lidzijos Arabei, Aleksandro Karliukevičiaus, Volgos Karatkevič, Georgijaus Marčiuko kūrinių. Šiuos vertimus pastebėjo baltarusiai, 2010 m. mane priėmė į Baltarusijos rašytojų sąjungą.
- Leisdamas knygą, turbūt, neapsėjote be pagalbininkų?
- Knygą, juolab dvikalbę, vienam sunku išleisti. Todėl norisi tarti nuoširdų ačiū leidyklai „Trys žvaigždutės“ , jos direktoriui geram kolegai Jeronimui Lauciui ir dizainerei Jelenai Malinovskajai, padėjusiems šią knygą sumaketuoti. Esu dėkingas buvusio Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojui, daktarui Aleksandrui Adamkovičiui už knygos įžangos vertimą į baltarusių kalbą, dailininkui Albertui Vaidilai, sukūrusiam gražų knygos viršelį.
- Ačiū už pokalbį.
Rasa Pilvelytė - Čemeškienė
